Kanarų srovė
Kanarų srovė – šaltoji vandenynų srovė Atlanto vandenyno vakaruose; Šiaurės Atlanto srovės pietinė šaka. Ilgis apie 2500 km, plotis 400–600 km. Plūsta iš šiaurės rytų į pietvakarius pagal Pirėnų pusiasalį ir Afrikos šiaurės vakarinius krantus iki Žaliojo Kyšulio salų. Pietuose dalis Kanarų srovės įsilieja į Šiaurės Pasatinę srovę, kita dalis teka į pietus papildydama Žaliojo Kyšulio srovę.[1] Debitas ~16 mln. m³/s. Paviršiuje srovės greitis 1–2 km/h, 1000 m gylyje ~0,2 km/h.
Kanarų srovės vanduo įšyla nuo 12–24 °C žiemą iki 19–26 °C vasarą. Druskingumas paviršiuje 36,0–36,8 ‰.
Iš gelmių kylantis šaltas vanduo atneša į paviršių daug maistingų druskų, greitai prisisotina deguonies; didelis biologinis produktyvumas. Kanarų srovė – viena žuvingiausių Atlanto vandenyno akvatorijų.[2] Žvejojamos sardinės, stauridės.
Senovėje Kanarų srove naudodavosi jūrininkai, keliavę pagal vakarinius Afrikos krantus.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 193
- ↑ Rimas Žaromskis. Kanarų srovė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006