Kami

Kami (jap. 神) – šintoizme garbinamos dangaus ir žemės dievybės, dvasios ir reiškiniai. Ši kategorija įtraukia žmones (imperatorius, protėvius ir pan.), paukščius ir gyvūnus, medžius ir augalus, kalnus, jūras, gamtos reiškinius ir pan. Kami gali būti tiek tų objektų turimos savybės (griaustinio garsas), tiek jie patys (krioklys).

Amaterasu, Saulės deivė

Kami yra ne antgamtinės būtybės, bet gamtos dalis: jie gali būti tiek geri, tiek blogi; tiek kilnūs, tiek niekingi; tiek stiprūs, tiek silpni. Jie yra musubi (jap. 結び) – visatą jungiančios tapsmo energijos – apraiška. Pasak mokslininko Motori Norinagos, bet kas, kas atrodo įspūdingai, turi puikumo ir dorybės bruožų ir/ar įkvėpia pagarbios baimės jausmą, gali būti vadinama kami.

Istorija

Šintoizmas yra vietinė Japonijos religija, unikali savo glaudžiu ryšiu su gamta ir sugebėjimu atspindėti ir įsilieti į savitą šalies santvarką. Pasak Naofusos Hirai, šintoizmas, o tuo pačiu ir kami, egzistavo nuo pat Japonijos istorijos ištakų, o pati ryškiausia jo išraiška buvo imperatoriškosios šeimos atsidavimas saulės deivei Amaterasu, iš kurios jie save ir kildino.

Ankstyviausiuose Japonijos istorijos etapuose, kai dar nebuvo paplitęs šintoistinių šventyklų statymas, kami buvo garbinami kaip žemės ir jūros dvasios, kurios padėdavo prasimaitinti klajoklių gentimis, kurios dažniausiai vertėsi primityvia žvejyba, medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu.

Besivystant žemdirbystei ir ryžių bei kviečių auginimui tampant vis svarbesne gyvenimo dalimi, kami pradėjo apsireikšti derliuje, lietuje ir žemėje. Tam, kad būtų užtikrintas geras derlius ir jo išsaugojimas, buvo rengiamos kelios apeigos per metus. Pirmosios iš jų buvo Mandžu-Komori, rengiamos vasaros pradžioje, kurių metu kami kaip padėka už gerą kviečių derlių buvo siūlomi mandžu pyragėliai, pagaminti iš šviežių kviečių, o žmonės pusei dienos užsidarydavo šventykloje (ritualinis užsidarymas šventykloje buvo vadinamas komori). Praėjus savaitei po Mandžu-Komori buvo rengiamos kitos apeigos, vadinamos Gan-Tate, kurių metu žmonės melsdavo kami gero ryžių derliaus. Paskutinė svarbi šventė, Nigirimeši-Komori, vykdavo lapkričio pabaigoje. Jos metu buvo dėkojama kami už ryžių derlių, dvasioms buvo siūlomi švieži ryžių pyragėliai (nigiri) ir žmonės vėl užsidarydavo šventykloje. Pirmosios dešimt rugpjūčio dienų būdavo skirtos Sendo-Mairi ritualui, kurio tikslas buvo „pagarbinti kami tūkstantį kartų“. Žmonės prašydavo geros sveikatos karštuoju vasaros metu ir siūlydavo kami šventojo sakaki medžio (cleyera ochnacea) lapus.

Besivystant visuomenei, šintoizmo panteonas nuolatos keitėsi tam, kad atspindėtų tuo laikotarpiu aktualias problemas ir įvykius. Pavyzdžiui, Heiano periodu, buvo paplitęs gorjo-šin (goryo-shin) kami kultas. Buvo tikima, kad žmonės, kurie mirė per anksti (dėl savižudybių ar egzekucijų dėl įtartinos veiklos), tampa kerštingomis dvasiomis, kurios atneša sausras, epidemijas, badus ir kitokias negandas, ir vienintelis būdas jas nuraminti yra reguliariai rengi joms skirtas apeigas. Vienas iš garsiausių gorjo-šin kami buvo Sugavara no Mičizanė, kuris mirė tremtyje, vėliau tapęs mokslo kami. Vėliau buvo dar ne vienas atvejis, kai kami vaidmuo bėgant laikui išsiplėsdavo: raupų kami tapo atsakingu už daugelį užkrečiamų ligų, o vočių ir auglių kami sukeldavo ir vėžį. Kovoti ir apsisaugoti nuo šių ligų buvo galima nuolankiai ir pastoviai garbinant kami.

Šintoizmas neturi religinių tekstų ar oficialaus religijos pradininko, todėl rašytiniuose šaltiniuose kami pirmą kartą buvo paminėti Kodžiki kronikose (712 m.) ir Nihonšiki (720 m.), kuriuose buvo surinkti senoviniai mitai. Kodžiki taip pat turėjo kami iliustracijų. 927 m. buvo išleistas Engi-šiki, kuriame buvo užrašytos pilnos šintoizmo apeigos ir išvardintos visos tuo metu egzistavusios šventyklos, skirtos garbinti kami.

Prieš Meidži revoliuciją, po kurios šintoizmas pagaliau buvo atskirtas nuo budizmo, šintoizmas buvo laikomas budizmo išraiška, o kami – Budos apraiškomis. Edo periodu gyvenęs mokslininkas Motori Norinaga pakeitė šį požiūri: jis išskyrė kami ir jų šventyklas kaip reiškinius, visiškai atskirus nuo budizmo. Tai padarė didelę įtaką dabartiniam šintoizmo, kaip atskiros ir savarankiškos religijos suvokimui.

Kami vaidmuo šintoizme

Kami yra centriniai šintoizmo garbinimo objektai. Iš pradžių kami buvo animistinės dvasios, bet laikui bėgant ši kategorija pradėjo įtraukti vis daugiau ir daugiau skirtingų objektų ar jų savybių. Nors visi objektai ir organizmai turi tapsmo (musubi) energijos, tik tie dalykai, kurie išreiškia tą energiją įspūdingu ar baimę keliančiu būdų yra laikomi kami. Būtent ši kami energija ir padaro daiktus tuo, kuo jie yra: pats žodis kami reiškia „tai, kas yra paslėpta“.

Šintoistų teigimu, kami yra labai sunku apibūdinti, kadangi žmonės paprasčiausiai nesugeba suvokti tikrosios kami prigimties. Vis dėlto, dažniausiai jie yra apibūdinami kaip dvasios ar dievai, nors šintoistinis dievo (kami) sąvokos supratimas skiriasi nuo kitų religijų: kami nėra visažiniai, jie nėra tobuli, todėl kartais daro klaidas ar elgiasi neteisingai; kami per daug nesiskiria nuo žmonių ar gamtos objektų – jie yra aukštesnė gyvenimo energijos apraiška; kami gyvena tame pačiame laike ir erdvėje kaip ir žmonės, o ne transcendentiniame rojuje.

Visi kami yra susiję, bet nepakeičiami. Pasak šintoistų, egzistuoja „8 milijonai kami“ ir ne visi iš jų turi individualius vardus ar išskirtinius bruožus – kai kurie kami yra tiesiog vadinami regionų, kuriuose gyvena, vardais.

Kami sąvoka įtraukia dievus ir dvasias, tačiau kami gali būti sielos, gyvenančios gyvuose sutvėrimuose, patys sutvėrimai, kraštovaizdžio detalės, tokios, kaip ežerai ar kalnai, galingos gamtos jėgos (kaip žemės drebėjimai) ar žmonės, kurie tampa kami po mirties.

Išskiriamos trys svarbiausios kami kategorijos:

• Udžikami, klanų vadų protėviai – genčių laikotarpiu kiekviena žmonių grupė tikėjo, kad tam tikras kami yra jų protėvis ir globėjas, ir garbindavo tą kami.
• Gamtos objektų, gamtos jėgų ir gyvų sutvėrimų kami.
• Gyvenime daug pasiekusių mirusių žmonių dvasios.

Kami šventyklose

Šintoistinės šventyklos yra vietos, skirtos kami garbinimui. Kiekvienas Japonijos kaimas, miestas bei regionas turi bent vieną šventyklą, kurioje yra garbinamas vietinis kami. Šventyklos dažnai yra ne tik kami garbinimo, bet ir jo (ar kelių kami) gyvenamoji vieta. Dėl šios priežasties yra svarbu atskirti jas nuo paprasto mirtingųjų pasaulio; šiam tikslui yra naudojamos šventyklų architektūrinės ar puošybos detalės, tokios kaip mediniai vartai torii, šimenava virvės ir komainu (liūtų ar šunų statulos prie įėjimo). Taip pat dauguma šventyklų turi vietą, vadinamą temizuja arba chozuja, skirtą nusiplauti rankas ir veidą prieš artinantis prie kami. Takas, kuris veda prie kami, yra vadinamas sando, taip pat siekia pakylėti šventyklą lankantį asmenį į aukštesnę būseną, todėl jis dažnai būna apsuptas sodų; taip pat dažnai lankytojams tenka praeiti per tiltelį virš vandens, kas užtikrina dar efektyvesnį apsivalymą.

Kambarys šventykloje, kuriame gyvena kami, yra vadinamas honden. Ten galima įeiti tik šventikams. Ant honden durų dažniausiai kabo heihaku – lazda, ant kurios yra pritvirtintos girliandos. Tuo tarpu šventyklų lankytojai gali palikti savo aukas atnašų salėje (heiden) ir pasimelsti garbinimo salėje (haiden). Prieš meldžiantis ar paliekant aukas, kami dėmesys yra pritraukiamas paskambinant varpu.

Kami buvimas šventyklose būna pažymėtas objektais, vadinamais šintai. Šintai gali būti žmogaus pagaminti objektai, tokie kaip veidrodis, apdorotas brangakmenis ar kardas. Šie objektai būna rituališkai suvyniojami ir paliekami „ilsėtis“. Kai kurie iš jų išliko suvynioti ir nepaliesti taip ilgai, kad šiais laikais niekas iš tiesų nežino, koks šintai yra šventykloje.

Vis dėlto, ne visos šventyklos yra pastatai. Kartais šintoistine šventykla gali būti gamtos objektas, kuriam kami jaučia palankumą ir kuriame gyvena. Tuo atveju, tas objektas yra ir šintai. Žinomiausias natūralus šintai Japonijoje yra Fudzijama, kuriame gyvena deivė Sengen.

Mažos šventyklos, randamos pakelėse, skirtos vietiniams kami, yra vadinamos hakora. Meldimasis jose užtikrina keliautojų globą kelionės metu.

Kami garbinimo festivaliai

Šintoistiniai festivaliai dažniausiai yra skirti švęsti Naujus metus, vaikų gimimą, vestuves, pilnametystę, derliaus nuėmimo pradžia ir pabaigą (tuo tarpu laidojimo ceremonijos dažniausiai yra sietinos su budizmu).

Šintoistinės šventyklos turi reguliarius savo festivalius vadinamus macuri (jap. 祭り), skirtus paminėti datas, svarbias šventyklai ir/ar jos kami.

Festivalių datoms nustatyti daug šintoistinių šventyklų vis dar naudoja Mėnulio kalendorių. Pirma jaunaties diena, priešpilnis (7-a ar 8-a mėnesio diena), pilnatis (15-a diena) ir delčia (22-a arba 23-a diena) tradiciškai buvo laikomos šventomis (bendras pavadinimas joms yra Hare-no-hi) ir daugelis švenčių vykdavo (ir tebevyksta) jų metu. Visos macuri apeigos susideda iš trijų dalių:

1. Kami mukae – kami pakvietimas. Šventykloje vyksta apeigos, skirtos pakviesti kami į žemę.
2. Šinko (taip pat vadinama Šinkosai, Šinko-šiki, Mijuki, Gjoko) – kami procesija. Jos metu šventikai ir žmonės vaikšto aplink šventyklą, nešdami neštuvus su skrynia, kurios viduje yra kami (mikoši), ir heihaku. Tai leidžia kami iš arčiau apžvelgti savo apylinkes.
3. Kami okuri – atsisveikinimas su kami, kuriuo metu kami išleidžiami ilsėtis; Tikima, kad to nepadarius nutiktų didelė nelaimė.

Svarbiausi festivaliai ir apeigos

• Daidžosai – Didysis maisto festivalis. Jis yra skirtas pažymėti imperatoriaus ir kami dievų bendradarbiavimo pradžiai ir yra atliekamas tik kartą imperatoriaus gyvenimo metu.
• Dosodžin Macuri – Ugnies festivaliai, kurie vyksta kasmet apie sausio 15 d. (pagal Grigaliaus kalendorių). Jų metu žmonės į laužus meta įvairias Naujametines dekoracijas ir prašo geros kami sveikatos ir derliaus ateinančiais metais. Tuo tarpu vaikai meta į laužus lapus, ant kurių praktikavosi kaligrafiją: tie, kurių lapai pakyla aukštai į orą, gali tapti kaligrafijos meistrais. Dosodžin taip pat yra kami, globojantis kelius ir sankryžas, apsaugantis kaimų ribas nuo piktų dvasių; jis taip pat laikomas vaisingumo ir akmenų dievu.
• Harai – Apvalymo apeigos. Prieš pirmąjį skrydį būna apvalomi lėktuvai, taip pat gan dažnai naujų automobilių savininkai nori apvalyti ir pašventinti savo transporto priemones.
• Hacumode – Pirmasis apsilankymas šventykloje naujais metais, kuris yra skirtas išreikšti padėką kami už globą praėjusiais metais ir paprašyti tęsti globą ateinančiaisiais. Apeigų metu šventikas pasako trumpą kalbą, žmonės dalinasi sake ir degina laužus; net jei žmonės negali apsilankyti šventykloje šių apeigų metu, daugumą jų stengiasi aplankyti šventyklą per pirmąjį naujų metų mėnesį.
• Džičinsai – Žemės šventinimo apeigos, skirtos apvalytį teritoriją ir nuraminti žemės kami prieš statant naujus pastatus.
• Kekonšiki – santuokos apeigos, kurių metu besituokiantys žmonės turi duoti santuokos įžadus kami akivaizdoje. Dažniausiai jos vyksta ne pačiose šventyklose, bet ceremonijų salėse ar viešbučiuose su tai progai pagamintais šintoistiniais altoriais.
• Mijamairi – krikšto apeigos, atliekamos kai kūdikis yra nuo 1 mėnesio iki 100 dienų amžiaus. Tėvai prašo šventikų pasimelsti už gerą jų vaikų gerą gyvenimą ir prašo kami apsaugos. Šios apeigos dažniausiai kainuoja apie 10 000 jenų.

Populiariausi kami

• Amaterasu (jap. 天照 Amaterasu Ōmikami – dievybė, apšviečianti rojų) – Saulės deivė, iš kurios save kildina Japonijos imperatoriškoji šeima. Ji yra laikoma svarbiausia kami. Pagrindinė jos šventykla yra Didžioji Isės šventykla; jos šintai – veidrodis, kuris yra vienas iš trijų Japonijos imperatoriškųjų lobių.
• Bendzaiten (jap. 弁才天) – deivė, kilusi iš hinduizmo deivės Sarasvati. Dažniausiai ji yra asocijuojama su vandeniu, muzika ir menais, ir yra viena iš populiariausių šintoizmo kami: beveik kiekvienas regionas turi bent vieną jai skirtą šventyklą (dažniausiai prie kokio nors vandens telkinio).
• Ebisu (jap. 恵比須) – sėkmės, vandenyno ir žvejybos dievas. Nors Japonijoje yra daug jam skirtų šventyklų, pagrindinė iš jų yra Nišinomijos šventykla. Tikima, kad Ebisu yra kurčias, todėl atsirado paprotys ploti atėjus į jam skirtas šventyklas.
• Hičiman (jap. 八幡神) – Minamoto klano globėjas, karo bei šaudymo iš lanko dievas. Nors jis ir yra vienas iš populiariausių šintoizmo dievų, dažniausiai šventyklos yra skirtos ne jam vienam, bet ir jo motinai, imperatorei Džingo (pats Hičiman yra vaizduojamas kaip imperatorius Odžin), bei kami Hime-gami.
• Idzanami (jap. 伊弉冉尊) ir Idzanagis (jap. 伊邪那岐) – Japonijos sukūrėjai, Amaterasu, Ebisu ir Susano-o tėvai, pirmoji moteris ir vyras.
• Susano-o (jap. 須佐之男) – audrų ir vėjo dievas, Amaterasu brolis dvynys. Nors jis ir sukelia stichines nelaimes ir panašias katastrofas, yra sakoma, kad jis išmokė žmones žemdirbystės. Pagrindinė garbinimo vieta – Idzumo šventykla.
• Rjudžin (jap. 龍神) – dievas drakonas ir vandens kami. Siejamas su žemdirbyste, lietumi ir žvejyba.
• Tendžin (jap. 天神) – mokslo kami, kuriuo po mirties tapo Sugavara no Mičizanė. Pirmiausia garbintas kaip piktoji dvasia gorjo-šin, tam, kad būtų galima išvengti jo sukeltų nelaimių. Jam skirtos šventyklos yra vadinamos Tenman-gu ir jose dažnai prieš svarbius egzaminus meldžiasi moksleiviai ir jų tėvai.
• Inari Okami (jap. 稲荷大神) – lapių, ryžių, arbatos, sakės, vaisingumo, žemdirbystės, industrijos ir klestėjimo apskritai kami. Vaizduojama kaip moteris, vyras arba androginiška figūra, apsupta savo pasiuntinių – baltų lapių.

Kami populiariojoje kultūroje

Kami vardais pavadinti veikėjai arba patys kami yra gan dažnai sutinkami anime, mangoje, kompiuteriniuose žaidimuose ir kitoje medijoje.

• Pučinio operoje „Madama Butterfly“ pasirodo Idzanami ir Idzanagis.
• Kierono Gilleno ir Džeimio Makelvio (Jamie McKelvie) komiksų serijoje „The Wicked + The Divine“ pasirodo deivė Amaterasu.
• Megumi Tačikavos mangoje „Dream Saga“ žemė nuo žmonių taršos yra apvaloma Susano-o sudorojus Amaterasu.
• Rumiko Takahaši mangoje „Urusei Yatsura“ pasakojama garsi legenda apie Amaterasu, besislepiančią Ama-no-Ivato urve.
• Hirošio Inagakio 1959-ųjų filme „The Birth of Japan“ pasakojama šintoistinė Japonijos sukūrimo istorija ir vaizduojama legendinė Susano-o kova su aštuongalviu drakonu.
• Hajao Mijazakio filme „Princesė Mononokė“ vienas iš herojų yra sužeidžiamas demono, vadinamo Tatarigami, kuris gali būti laikomas Susano-o atitikmeniu. Kitame Mijazakio filme „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ taip pat galima sutikti daug kami.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.