Kamčiatkos kraštas

Kamčiatkos kraštas (rus. Камчатский край) – federacinis kraštas šiaurės rytų Rusijoje, Tolimųjų Rytų federacinėje apygardoje. Ribojasi su Magadano sritimi ir Čiukčių autonomine apygarda. Administracinis centras – Kamčiatkos Petropavlovskas.

Kamčiatkos kraštas
Камчатский край
Kamčiatkos krašto vėliava Kamčiatkos krašto herbas
(Išsamiau)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Federalinė apygarda Tolimųjų Rytų federalinė apygarda
Ekonominis regionas Tolimųjų Rytų
Administracinis centras Kamčiatkos Petropavlovskas
Oficialios kalbos rusų
Vadovas Aleksėjus Kuzmicikis
Gyventojų (2007) 358 801 (76)
Plotas 472 300 km² (10)
Tankumas (2007) 0,76 žm./km²
Vikiteka Kamčiatkos kraštasVikiteka

Istorija redaguoti

Kamčiatkos kraštas sudarytas 2007 m. liepos 1 d. sujungus Kamčiatkos sritį ir Koriakų autonominę apygardą.

Geografija redaguoti

Didžioji krašto dalis yra Kamčiatkos pusiasalyje, taip pat apima dalį žemyno bei Komandoro ir Karaginsko salas Ramiajame vandenyne. Teritoriją supa Beringo jūra iš rytų ir Ochotsko jūra iš vakarų. Kamčiatkos pusiasaliu driekiasi Vidurinis kalnagūbris, bei keletas mažesnių kalnų masyvų, gausu veikiančių ugnikalnių (aukščiausias – Kliučių Sopka, 4750 m). Šiaurėje iškilę Koriakų ir Kolymos kalnynai.

Klimatas rūstus, šiaurėje – subarktinis, pakrantėse – jūrinis, centrinėje dalyje – žemyninis. Žiemą temperatūra nukrenta vidutiniškai iki -24-26 °C, vasarą pasiekia +12-14 °C. Metinis kritulių kiekis svyruoja priklausomai nuo vietovės nuo 300 iki 700 mm. Pagrindinės upės – Kamčiatka, Penžina, Talovka, Vyvenka, Avačia. Gausu ežerų, terminių versmių. Didelė gamtinių zonų įvairovė: tundrų ir miškatundrių plotai šiaurėje ir kalnuose, beržų ir spygliuočių retmiškiai, kalnų pievos bei pašlaičių kedrų giraitės.[1]

Krašte yra didelė bioįvarovė. Gamtai apsaugoti įrengti Koriakų ir Kronokų draustiniai. Geizerių slėnis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą.

Ekonomika redaguoti

Verčiamasi jūrine žvejyba ir žuvies perdirbimu, elnininkyste, žemės ūkiu, miškininkyste. Spalvotųjų metalų, gamtinių dujų gavyba. Elektroenergetika (panaudojant geoterminę energiją).

Gyventojai redaguoti

Tautinė sudėtis redaguoti

  • rusai – 80,8 %
  • ukrainiečiai – 5,8 %
  • koriakai – 2 %
  • totoriai – ≈1 %
  • baltarusiai – ≈1 %

Didžiausios gyvenvietės redaguoti

Didžiausios Kamčiatkos krašto gyvenvietės (tūkst. gyv., 2007 m.):

Šaltiniai redaguoti

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.


Rusijos Federacijos administracinės teritorijos  
Federaliniai subjektai
Respublikos Adygėja | Altajus | Baškirija | Buriatija | Chakasija | Čečėnija | Čiuvašija | Dagestanas | Ingušija |Jakutija | Kabarda-Balkarija | Kalmukija | Karačiajų Čerkesija | Karelija | Komija | Krymas* | Marija | Mordvija | Šiaurės Osetija | Tatarstanas | Tuva | Udmurtija
Kraštai Altajus | Chabarovskas | Kamčiatka | Krasnodaras | Krasnojarskas | Permė | Primorė | Stavropolis | Užbaikalė
Sritys Amūras | Archangelskas | Astrachanė | Belgorodas | Brianskas | Čeliabinskas | Irkutskas | Ivanovas | Jaroslavlis| Kaliningradas | Kaluga | Kemerovas | Kirovas | Kostroma | Kurganas | Kurskas | Leningradas | Lipeckas | Magadanas | Maskva | Murmanskas | Žemutinis Naugardas | Naugardas | Novosibirskas | Omskas | Orenburgas | Oriolas | Penza | Pskovas | Rostovas | Riazanė | Sachalinas | Samara | Saratovas | Smolenskas | Sverdlovskas | Tambovas | Tiumenė | Tomskas | Tula | Tverė | Uljanovskas | Vladimiras | Volgogradas | Vologda | Voronežas
Federaciniai miestai Maskva | Sankt Peterburgas
Autonominės sritys Žydų
Autonominės apygardos Chantų Mansija | Čiukotka | Jamalas | Nencija
Federalinės apygardos
Centrinė | Krymas | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Šiaurės Kaukazas | Tolimieji Rytai | Uralas