Kaltūnas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Kaltūnas (lot. Plica polonica) – labai stipriai susivėlę, neiššukuojami plaukai.

Istorija

Viduramžiais ir iki pat XX a. buvo paplitęs tarp varguomenės ir tarp labai pasiturinčių gyventojų, nes jie nešiodavo perukus, kad paslėptų utėlėtumą.

Iki 1876 m., kai Vilniaus medicinos draugija (VMD) buvo paskelbtas kaltūno kaip ligos egzistavimas, buvo manoma, kad tai užkrečiamoji endeminė liga. Už geriausią kaltūno teorijos išaiškinimą Henrikui Dobržickiui buvo paskirta 500 rublių premija. Nuo tada imtasi priemonių likviduoti kaltūną.

Aktyvių kovos su kaltūnu priemonių XIX a. II pusėje ėmėsi jaunas gydytojas Zenonas Civinskas, padedamas kitų savo kartos gydytojų. Kaltūnai nukirpti keletui šimtų Vilniaus ir gretimų vietovių gyventojų. Teigiama, kad Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kaltūnai, nors ir reti, dar nebuvo galutinai išnykę (dažnesni Vilniaus krašte), tačiau XX a. vid. jų nebeliko. Tai lėmė pagerėjusi sanitarinė kultūra ir higiena.

Priežastys

Kaltūnas išsirutuliodavo dėl per mažos plaukų priežiūros. Nešukuojami plaukai negrįžtamai susipainiodavo ir susiveldavo, susidarydavo dvokianti ir šlapia masė. Kartais netgi suaugdavo keratino skaidulos ir visa galva pasidarydavo kraujuojanti su pūliais.