Kašmyro konfliktas

Kašmyro konfliktas
Police in Kashmir confronting violent protestors December 2018.jpg
Policijos ir protestuotojų susidūrimas Džamu ir Kašmyre 2018 m.
Data 1947 m. spalis –
Vieta Kašmyras, Ladakas
Rezultatas Šimlos sutartis
Priežastis Indijos padalijimas
Teritoriniai pakitimai Pagrindiniai pokyčiai:

Kašmyro kunigaikštystė demarkacine linija padalinta į Indijos ir Pakistano kontrolės zonas

Konflikto šalys
Indijos vėliava Indija Pakistano vėliava Pakistanas
vietiniai sukilėliai:
Jammu Kashmir Liberation Front flag.svg Džamu ir Kašmyro išlaisvinimo frontas
Jaishi-e-Mohammed.svg Džaiše Muhamad
Flag of Lashkar-e-Taiba.svg Laškare Taiba
Hizbul Mudžachedin
Al-badr flag.png al Badr
ir kt.
Vadovai ir kariniai vadai
Indijos valdžia Pakistano valdžia
Nuostoliai
Iš viso žuvo >50 000[1] ar >70 000 žmonių[2]

Kašmyro konfliktas – ginkluotas teritorinis konfliktas Kašmyro krašte, besitęsiantis nuo 1947 metų. Jame dalyvauja Indija ir Pakistanas, taip pat vietiniai sukilėliai.

IstorijaKeisti

KilmėKeisti

Dar iki 1947 metų dėl šios teritorijos buvo nuolat varžomasi. Ji priklausė musulmoniškai Duranio imperijai, bet 1819 m. kraštą užvaldė Sikhų valstybė, o krašto valdovu (Džamu radža, o nuo 1846 m. Džamu ir Kašmyro maharadža) tapo Gulabas Singhas. Nors 1845–1846 m. sikhus nugalėjo anglai ir aneksavo Kašmyrą, bet vėliau vasaliteto tvarka grąžino sikhams. Britų valdymo laikais Kašmyras buvo kunigaikštystė, priklausiusi Dogrų dinastijai (sikhams). 1941 m. 77 % krašto gyventojų buvo musulmonai, 20 % hinduistai ir 3 % kiti (sikhai, budistai).[3] Nepaisant to, Kašmyre viešpatavo hinduistai, o musulmonams teko didesni mokesčiai, jie turėjo mažai galimybių prasimušti į aukštuomenę.[4][5]

1947 m., tarpininkaujant britams, siekta atidalinti musulmonų dominuojamą būsimą Pakistano valstybę nuo nepriklausomybę ketinusios skelbti hinduistinės Indijos. Bandymas nubrėžti sieną tarp šių valstybių sukėlė aršius etninius-religinius konfliktus, gyventojų tremtis, persekiojimus ir pogromus. Autonomiją išlaikiusioms kunigaikštystėms leista apsispręsti, prie kurios šalies jos nori jungtis. Kašmyro maharadža Haris Singhas pradžioje siekė Kašmyro nepriklausomybės, bet galiausiai sutiko prisijungti prie Indijos, užtat, kad šios pajėgos padėjo išvaryti į kraštą įsiveržusias pakistaniečių gentis,[6] kurias sukurstė Pakistanas. Sukilimo metu prasidėjo įvairiapusės žudynės ir persekiojimai.

EigaKeisti

19471949 m. tarp Indijos ir Pakistano vyko pirmasis Kašmyro karas.[7] Pakistanas, surinkęs ginkluotus puštūnų kovotojus iš Vaziristano, 1947 m. spalio 22 d. pasiuntė, kad šie užimtų Kašmyrą. Musulmonų pajėgoms artėjant prie sostinės Šrinagaro, maharadža Haris Singhas paprašė Indijos pagalbos ir pažadėjo, kad jo kraštas prisijungs prie šios šalies. Į Kašmyrą įsiveržusios Indijos pajėgos sulaikė sukilėlius, ir prasidėjo frontinis karas. Pradžioje britai Pakistano armijai neleido įsiveržti į Kašmyrą, bet 1948 m. nuo krašto gynybos pasitraukė,[8] tad į karą įsitraukė abiejų šalių pajėgos. 1949 m. sudarytos paliaubos, tarp abiejų šalių užimtų teritorijų, tarpininkaujant JTO, užbrėžta demarkacinė linija.[6] Pradžioje siūlyta kraštą demilitarizuoti ir surengti plebiscitą, bet nei viena šalis nesutiko atitraukti savo pajėgų.

1962 m. į konfliktą įsitraukė ir Kinija, aneksavusi Indijos kontrolėje buvusį negyvenamą Aksai Čino kraštą.

1965 m. kilo antrasis Kašmyro karas. Pakistanas siekė įvykdyti operaciją „Gibraltaras“ – į Indijos valdomą Kašmyro teritoriją infiltravo mudžachedus ir pradėjo sukilimą. Į karą įsitraukė ne tik sukilėliai ir sausumos pajėgos, bet ir karo aviacija bei sunkioji karinė technika.[9] Karas užbaigtas pasirašant Taškento deklaraciją, pagal kurią abiejų šalių pajėgos atsitraukė į ikikarines pozicijas.

1971 m. Indijos–Pakistano karo metu Indija užėmė nemažą Kašmyro dalį. Po karo pasirašant Šimlos sutartį, Indija grąžino užimtą dalį, ir abi šalys įsipareigojo laikytis taikos bei nesikėsinti į priešininkų valdomą teritoriją. Išlaikytas status quo – Indijos valdoma Kašmyro dalis išliko Džamu ir Kašmyro valstija, o Pakistano dalis tebeliko Laisvuoju Kašmyru bei Šiaurinėmis teritorijomis.

Kašmyro istorija
Gandharos istorija
Gonandų dinastija
Korkatų dinastija
Utpalių dinastija
Loharų dinastija
Šamasudinų dinastija
Mogolų dinastija
Duranių dinastija
Sikhų imperija
Džamu-Kašmyro karalystė
Kašmyro konfliktas

Nors abi šalys atsitraukė nuo tiesioginių karinių veiksmų, Indijos valdomame Kašmyre nesiliovė neramumai – sukilimus ir išpuolius nuolat rengė tiek prie Pakistano siekę prisijungti kovotojai, tiek Kašmyro nepriklausomybės šalininkai. Džamu ir Kašmyro parlamento rinkimai, kaip manoma, beveik visada buvo klastojami proindiškų partijų naudai.[10][11] Dėl to kildavo masiniai neramumai, smurto akcijos prieš vietinius hinduistus, kurių didelė dalis buvo priversti pasitraukti iš Kašmyro.[12] Tuo tarpu Pakistano valdomame Kašmyre vykdyti pogromai prieš vietinius gyventojus šiitus. Į kraštą atkėlus puštūnų modžachedų, išaugo religinė įtampa tarp šiitų bei sunitų.[13]

Pastarieji dešimtmečiaiKeisti

Nuo 1990 m. Kašmyre tęsiasi ginkluotų mudžachedų veikla. Džamu Kašmyro išlaisvinimo frontas siekia Kašmyro nepriklausomybės tiek nuo Indijos, tiek nuo Pakistano, taip pat kartais įvyksta ginkluoti susirėmimai ties siena tarp Indijos ir Pakistano pajėgų (pvz., 1999 m. Kargilio karas, 2014, 2019 m. susirėmimai). Atkovoti iš Indijos Kašmyrą siekia ir džihadistinės organizacijos „Laškare Taiba“ („Gėrio armija“) bei „Džaišė Mohamed“ („Muhamado kariauna“), susijusios su „al Kaeda“ bei Talibanu. Indija kaltina Pakistaną remiant šiuos džihadistus, nors Pakistanas tai neigia.[14]

Kašmyre dažni teroro išpuoliai, protestai bei nepaklusnumo akcijos prieš Indijos pareigūnus. Indijos valdžia atsako ginkluotais susidorojimais, protestuotojų persekiojimais, komunikacijų ribojimu.

PozicijosKeisti

Indija Kašmyrą laiko savo dalimi dėl to, kad maharadža Haris Singhas 1947 m. spalio 25 d. neatšaukiamai pasirašė sutartį, Kašmyrą prijungdamas prie Indijos; tuo, kad prisijungimą patvirtino Džamu ir Kašmyro asamblėja; vietinių gyventojų priešinimąsi laiko Pakistano bei teroristų vykdomo kurstymo padariniu.[15][16] Be to, Indija pabrėžia, kad Pakistano valdomame Kašmyre stokojama visuomeninių teisių, nevystoma ekonomika, nepaisoma kertinių žmogaus teisių.[17] Pakistano požiūriu, dėl krašto priklausomybės turėtų spręsti patys Kašmyro gyventojai,[18] o 1947 m. maharadžos Singho sprendimas neatspindėjo kašmyriečių laikysenos.[19] Kašmyriečių sukilimai rodo, kad vietos gyventojai nenori būti valdomi Indijos, o siekia prisijungti prie Pakistano arba tapti nepriklausomi. Pakistanas kaltina Indiją pažeidus JTO nuostatas ir nesurengus plebiscito. Be to, pagal Indijos ir Pakistano padalijimo religiniu pagrindu modelį, musulmoniškas Kašmyras turėjo atitekti Pakistanui.

2007 m. atlikta apklausa parodė, kad 87 % Šrinagaro (kur dominuoja musulmonai) gyventojų pasisako už Kašmyro nepriklausomybę, 95 % Džamu gyventojų (kur vyrauja hinduistai) pasisako už Indijos administraciją. Ladako budistai taip pat nori likti Indijos sudėtyje. Tik musulmoniškojo Kašmyro slėnio gyventojai (tačiau sudarantys daugumą krašto gyventojų) nėra patenkinti esama padėtimi.[20][21]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Brad Adams, Asia director at Human Rights Watch (13 September 2006). "India: Impunity Fuels Conflict in Jammu and Kashmir". Human Rights Watch.
  2. "Like Karadzic, Prosecute All Accused of HR Violations in Kashmir: JKCCS". Kashmir Observer.
  3. Bose, Sumantra (2003). Kashmir: Roots of Conflict, Paths to Peace. Harvard University Press.
  4. Rai, Mridu (2004). Hindu Rulers, Muslim Subjects: Islam, Rights, and the History of Kashmir. C. Hurst & Co.
  5. John L. Esposito, ed. (2004). „Kashmir“. The Islamic World: Past and Present. Oxford University Press.
  6. 6,0 6,1 Kashmir: Why India and Pakistan fight over it, bbc.com, 2019.
  7. Nawaz, Shuja (May 2008), „The First Kashmir War Revisited“, India Review, 7 (2): 115–154.
  8. Kashmir, Encyclopædia Britannica
  9. Higgins, David R. (20 January 2016), M48 Patton vs Centurion: Indo-Pakistan War 1965, Osprey Publishing, p. 103
  10. Rai, Mridu (2004). Hindu Rulers, Muslim Subjects: Islam, Rights, and the History of Kashmir. C. Hurst & Co.
  11. Arshad, Sameer (22 November 2014), „History of electoral fraud has lessons for BJP in J&K“, The Times of India.
  12. Tikoo, Colonel Tej K (2013). Kashmir: Its Aborigines and Their Exodus. Lancer Publishers LLC. pp. 397
  13. Bansal, Alok (2007), „In Pursuit of Forced Assimilation: Sectarian and Ethnic Marginalisation in Gilgit-Baltistan“, India Quarterly: A Journal of International Affairs, 63 (2): 56–80
  14. Rashid, Ahmed (2012), Descent into Chaos: How the War Against Islamic Extremism is Being Lost in Pakistan, Afghanistan and Central Asia, Penguin Books Limited.
  15. „Pakistan, India meet on Kashmir“. CNN. 18 April 2005.
  16. „Pak media being anti-India: J&K CM“ Archyvuota kopija 2012-03-12 iš Wayback Machine projekto.. The Indian Express.
  17. „A Comprehensive Note on Jammu & Kashmir THE NORTHERN AREAS“. Indianembassy.org.
  18. Ahmed, Adeel (20 July 2016). „Who said what about Kashmir in the last one year“. Dawn.
  19. „Azad Kashmir Regiment“. Pakistanarmy.gov.pk.
  20. „87 pct in Kashmir Valley want independence – poll“. Reuters.
  21. Schaffer, Howard B. (2009), The Limits of Influence: America’s Role in Kashmir, Brookings Institution Press.