Kūlgrinda
Kitos reikšmės – Kūlgrinda (reikšmės).
Kūlgrinda (žemaitiškai kūlis 'akmuo') – pelkėje akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus. Tai būdavo slapti takai, kuriais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, kurie šių takų nežinojo ir kuriuos aptikti būdavo labai sunku, kadangi takai buvo po vandeniu. Kūlgrindos vieta būdavo laikoma paslaptyje, todėl už jos išdavimą labai griežtai bausdavo.
Jau pirmajame Lietuvos archeologinių paminklų sąraše archeologas Fiodoras Pokrovskis, remdamasis vietos inteligentų atsiųstomis anketomis, mini kūlgrindą: „Pagal liaudies pasakojimus (…) yra kažkoks slaptas karinis kelias (…) ilgas akmeninis tiltas, pasislėpęs po vandeniu“.
Bene daugiausiai duomenų apie Sietuvos kūlgrindą ir jos konstrukciją yra pateikęs žymus archeologas Liudvikas Kšivickis, kurio 1903 m. kelionės lankant Sietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: „Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei“ (L. Kšivickis „Žemaičių senovė“, 1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.
Apie šį žmogaus rankų kūrinį Česlovas Kudaba rašė: „Sietuvos Kūlgrinda – didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Neveltui (…), pasakojama, jog tai iš seniai, kai gyveno čia milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar taip, gręžinių duomenimis, Sietuvos pelkės gylis 5–7 m. Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!“. L. Kšivickio teigimu, kūlgrindos akmenys metai iš metų vežti žiemą ant pelkės ledo, pavasarį nugrimzdavę – tokiu būdu suformuotas povandeninio kelio pylimas ir grindinys.
Veikiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII–XIV a. kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais), dar labai mažai Lietuvoje tyrinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalnių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: Kernavėje, prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.
XIX a. žemėlapiuose Sietuvos kūlgrinda pažymėta kaip dalis kelio Kaltinėnai–Tverai. Vietiniai žmonės dar ir dabar prisimena kaip kūlgrinda žmonės iš Požerės važiuodavę į Tverų atlaidus ir atvirkščiai. Važiuojant grindiniu per patį Sietuvos upelį vanduo plaudavęs arkliui šonus, o vežimų sėdynės turėjo būti iškeltos virš vežėčių.
Šiandien yra žinomos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis – 250 m, plotis – 8 m (per patį upelį iki – 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis - 180 ir 150 m, plotis 3-4 m.
Taip pat skaitykite redaguoti
Nuorodos redaguoti
- Kūlgrindos Archyvuota kopija 2016-04-26 iš Wayback Machine projekto.
- Kūlgrindų žemėlapis