Juzefas Poniatovskis
| Juzefas Poniatovskis | |
|---|---|
| |
| Poniatovskiai | |
| |
| Hebas "Ciolek" | |
| Gimė | 1763 m. gegužės 7 d. Viena, Šventoji Romos imperija |
| Mirė | 1813 m. spalio 19 d. (50 metų) Saksonija |
| Palaidotas (-a) | Vavelio katedra |
| Tėvas | Andžejus Poniatovskis |
| Motina | Marija Teresė Kinska |
 Vikiteka |
Juzefas Poniatovskis |
Kunigaikštis Juzefas Poniatovskis (Žozefas-Antuanas Poniatovskis, Juzefas Antonijus Poniatovskis; Josifas Antonas Poniatovskis) lenk. Józef Antoni Poniatowski; 1763 m. gegužės 7 d., Viena – 1813 m. spalio 19 d., Baltasis Elsteris netoli Leipcigo) – Lenkijos generolas, Prancūzijos maršalas iš Poniatovskių giminės. Paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio giminaitis.
Biografija redaguoti
Austrijos feldmaršalo, kunigaikščio Andžejaus Poniatovskio (1734–1773) ir grafaitės Marijos Teresės Kinskos (1736–1806) sūnus. Iš pradžių tarnavo Austrijos armijoje. Nuo 1789 metų užsiėmė Lenkijos armijos organizavimu, o ATR-Maskvos karo metu 1792 metais buvo Lenkijos armijos korpuso, veikusio Ukrainoje, vadas. Išsiskyrė Zalencų mūšyje – pirmoje pergalingoje kovoje Lenkijos armijos nuo Jono Sobieskio laikų. Pergalė davė pradžią skirti ordiną „Virtuti Militari“. Pirmasis juo apdovanotas buvo Juzefas Poniatovskis ir Tadas Kosciuška.
Po ATR pralaimėjimo kare su Rusija Juzefas Poniatovskis emigravo, po to vėl grįžo į tėvynę ir tarnavo vadovaujant Kosciuškai 1794 metų sukilimo metu. Po sukilimo numalšinimo pasiliko kurį tai laiką Varšuvoje. Jo dvaro žemės buvo konfiskuotos. Atsisakius vykti į Rusjos armiją, gavo nurodymą palikti ATR ir išvažiavo į Vieną.
Pavelas I grąžino Poniatovskiui dvaro žemes ir bandė pritraukti jį į Rusijos tarnybą. 1798 metais Poniatovskis atvažiavo į Sankt-Peterburgą į dėdės laidotuves ir pasiliko keliems mėnesiams išspręsti nuosavybės ir paveldėjimo bylas. Iš Peterburgo išvažiavo į Varšuvą, kurią tuo metu buvo užėmusi Prūsija.
1806 metų rudenį, kada prūsų armija ruošėsi palikti Varšuvą, Poniatovskis priėmė karaliaus Frydricho Vilhelmo III pasūlymą vadovauti miesto milicijai.
Atėjus Miurato kariams, po derybų su juo, Poniatovskis perėjo tarnauti Napoleonui. 1807 metais dalyvavo organizuojant laikiną vyriausybę ir tapo Varšuvos kunigaikštystės karo ministru.
1809 metais Juzefas Poniatovskis iškovojo pergalę prieš austrų karius, įsiveržusius į Varšuvos kunigaikštystę.
Dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją 1812 metais, vadovaudamas lenkų korpusui.
1813 metais išsiskyrė Leipcigo mūšyje, ir vienintelis iš užsieniečių imperatoriaus tarnyboje, gavo Prancūzijos maršalo laipsnį. Tačiau, po 3-jų dienų, dengiant prancūzų armijos atsitraukimą nuo Leipcigo, buvo sužeistas ir nuskendo Vaise-Elster upėje. Jo pelenai 1814 metais buvo perkelti į Varšuvą, o 1819 į Vavelį.
Šventos Elenos saloje Napoleonas sakė, kad skaitė Poniatovskį gimusį sostui: „Tikru Lenkijos karaliumi buvo Poniatovskis, tam jis turėjo visus titulus ir gabumus. Tai buvo kilnus ir drąsus žmogus. Jei man būtu pavykus Rusijos kampanija, aš bučiau padaręs jį lenkų karaliumi[1].
Išnašos redaguoti
- ↑ Jourquin J. Dictionnaire analytique, statistique et compare des vingt-six marechauh du I Empire. P., 1986/ p. 36
Literatūra redaguoti
- Szymanowski „Poniatowscy“, Женева, 1880.
Nuorodos redaguoti
- Передача о Понятовском на радио „Эхо Москвы“
- Маршал Понятовский
- Юзеф Мацейовский.Юзеф Понятовский в 1792 году
- Военский В. Князь Юзеф Понятовский Archyvuota kopija 2016-06-30 iš Wayback Machine projekto..