Juozo Leleikos miniatiūrinių spygliuočių dendrologinė kolekcija
| Juozo Leleikos miniatiūrinių spygliuočių dendrologinė kolekcija | |
|---|---|
| IUCN Ia kategorija (gamtos rezervatas) | |
 Juozo Leleikos sodyba
| |
| Vieta: | Vilnius,  Lietuva
|
  Juozo Leleikos miniatiūrinių spygliuočių dendrologinė kolekcija | |
| Koordinatės: | 54°43′8″ š. pl. 25°19′25″ r. ilg. / 54.71889°š. pl. 25.32361°r. ilg. |
| Plotas: | 0,1 ha |
| Įkurtas: | apie 1960 m. |
| Valdymas: | Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba |
Juozo Leleikos miniatiūrinių spygliuočių dendrologinė kolekcija – saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, dendrologiniu požiūriu vienas turtingiausių Lietuvoje mėgėjiškas medžių ir krūmų rūšių veislių sodybinis rinkinys, puoselėjamas Vilniuje, Antakalnyje, Oginskio g. 14, privačiame Juozo Leleikos sklype. Jau 50 metų žaliuojantį egzotišką sodą Sapieginės kalvų papėdėje sukūrė mėgėjas, medžiais susižavėjęs statybininkas. Savo sodyboje J. Leleika atlieka sumedėjusių augalų dauginimo sėklomis ir vegetatyviniais būdais eksperimentus, užsiima šių augalų dekoratyvinių formų selekcija. Sodyba buvo pripažįstama gražiausia Vilniaus mieste, čia dažnai užsuka ekskursijos, Vilniaus ir kitų miestų mokyklų, kolegijų ir universitetų moksleiviai ir studentai.
Objektą saugomu 1994 m. vasario 23 d. paskelbė Vilniaus miesto taryba, siekiant išsaugoti unikalią miniatiūrinę, turinčią apie 200 rūšių spygliuočių, dendrologinę kolekciją. Jos savininką atleido nuo mokesčių ir rinkliavų už žemės valdą bei statinius. Numatė ir galimybę skirti lėšų šiam objektui prižiūrėti bei tvarkyti. Sostinės savivaldybės administracijos užsakymu sodybos dendrologinis rinkinys 2008 m. buvo dendrologų profesionaliai įvertintas, o sukauptų augalų rūšių bei veislių aprašas išleistas kaip atskiras leidinėlis.[1]
Kolekcija redaguoti
Daugiausia tai spygliuočiai: aukšti, dangų remiantys ir nykštukiniai, šliaužiantys pažeme ir liauni gyvatšakiai, kitokios formos augalai iš mūsų klimato platumų ir tolimų egzotinių kraštų. Gausu egzotiškų rūšių bei formų spygliuočių: virgininių kadagių, araukarijų, puskiparisių, tujenių, kėnių ir kitų. Vienų medžių šakos šliaužiančios, kitų – retašakės, dar kitų riečiasi į viršų. Tai siauralapė kuningamija, migdolinis cefalotaksas, kryžmiškoji mikrobijota ir kt. Įvairiausios pušys, eglės, kėniai, kukmedžiai, kadagiai, cūgos bei kiti medėjantys augalai stebėtinu būdu telpantys ankštame 10 arų sklype.
Lapuočių čia nedaug: pavasarį sužystanti japoninė magnolija, į paprastąją guobą įskiepyta svyrančioji, beržas keružis, riešutmedis, keletas žemaūgių obelų, prancūziškas vynmedis. Daugiausia kolekcijoje yra kukmedžių – apie 20 rūšių ir formų. Vienas retesnių – piramidinis kukmedis, kurio piramidės formos lają šeimininkas kūrė 35 metus. Kiti retesni augalai: balzaminio kėnio žemaūgė forma (Abies balsamea ‘Nana‘), arizoninis kėnis (A. lasiocarpa (Hook.) Nutt. var. arizonica (Merr.) Lemm.), kininio kadagio margaspyglė forma (Juniperus chinensis ‘Variegata‘), tarpinio kadagio geltonšakė forma (J. x media ‘Old Gold‘) ir kt. Šeimininkas teigia išvedęs apie 30 unikalių rūšių medžių. Sodybos augalai ne vieną kartą kentėjo nuo vagių.
Istorija redaguoti
J. Leleika gimė 1928 m. spalio 3 d. Žemaitijos ūkininko šeimoje, kurioje augo šeši vaikai, buvo jauniausias sūnus. 53 ha pavyzdiniame ūkyje vešėjo ne tik žemės ūkio kultūros ir keleto hektarų dydžio vaismedžių sodas, bet augo ir nemažai dekoratyvinių medžių bei krūmų. Būtent čia J. Leleika įgavo pirmuosius vaismedžių ir dekoratyvinių medžių skiepijimo ir kitokio vegetatyvinio dauginimo įgūdžius, kurie vėliau labai pravertė kuriant ir puoselėjant savąją kolekciją. Tačiau profesionaliu sodininku jis netapo, buvo statybininku. Likimą pakoregavo sovietinė okupacija. Endriejavo ūkininko šeimos nariams tremties išvengti pavyko, bet ilgus metus teko slapstytis. Leleikų žemėje buvo įsteigtas kolūkis. J. Leleika persikėlė į Vilnių. Sodyboje visus augalus išaugino ir namą po plytą pastatė pats, niekieno nepadedamas. Į spygliuočių hobį įklimpusiam J. Leleikai teko perskaityti daug botanikos literatūros, konsultuotis su specialistais. Tačiau daugiausia pasiekė pats – praktiškai, eksperimentuodamas.
Įspūdingą medėjančių augalų rinkinį J. Leleika pradėjo rinkti 1956 m., kai tik gavo sklypą Vilniuje, Antakalnio rajone. Keturiasdešimt metų ieškojo pačių rečiausių augalų. Veisė dažniausiai šakelėmis, kurių atsiveždavo iš kelionių po įvairius SSRS botanikos sodus, kur nusikirpdavo patikusio egzotiško medžio šakelę. Dalį jų atsiuntė giminaičiai, kolegos sodininkai. Tačiau kol tokia šakelė įsišaknija, prabėga keleri metai. Apsieidavo be kokių nors šaknijimą spartinančių preparatų. Vėliau pats pradėjo eksperimentuoti, skiepyti. Pasak specialistų, spygliuočius skiepyti itin sudėtinga, nes būtina skubėti sujungti abi skiepijamas dalis, įskiepį ir poskiepį, kol paviršiuje nepasirodė sakų. J. Leleikos sklype galima išvysti sėkmingo ne tik tarprūšinio, bet ir tarpgentinio skiepijimo pavyzdžių. Vertingų augalų savininkas naudos iš to nesiekė, neplatino. Per visą gyvenimą gal tik porą kartų į sodininkų mugę buvo nuvykęs.
Duomenys redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Nendrė Vaičikauskienė, Evaldas Vylius Navys. Juozo Leleikos dendrologinis rinkinys Vilniaus mieste, 36 psl., Vilnius: Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, 2008
- ↑ Vilniaus miesto ir rajono dendrologinių kolekcijų augalai Archyvuota kopija 2014-07-28 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos redaguoti
- Grožio salos. Juozo Leleikos dendrologinė kolekcija (teviskesgamta.com)
- Juozo Leleikio dendrologinė kolekcija (vilniausgidas.lt) Archyvuota kopija 2014-07-29 iš Wayback Machine projekto.
- Kam rūpi privačiose žemėse sukauptų vertingų augalų likimas (delfi.lt)
- Egzotišką sodą tenka saugoti nuo vagių (lzinios.lt)[neveikianti nuoroda]
- Asmeninių atradimų sala (valstietis.lt) Archyvuota kopija 2014-08-10 iš Wayback Machine projekto.
„“