Juozas Opanskis
| Juozas Opanskis | |
|---|---|
| Gimė | 1896 m. liepos 6 d. Stalėriškis |
| Mirė | 1927 m. birželio 7 d. (30 metų) |
| Sutuoktinis (-ė) | Valentina Opanskienė |
| Vaikai | Artūras, Valentinas |
| Veikla | revoliucionierius, kariškis |
Juozas Opanskis (1896 m. liepos 6 d. Stalėriškyje – 1927 m. birželio 7 d.) – Lietuvos revoliucionierius ir kariškis.
Biografija redaguoti
1905–1906 m. mokėsi Debeikių pradžios mokykloje, 1906–1908 m. – Vyžuonų pradžios mokykloje, vėliau tęsė mokslą Anykščiuose, o 1914 m. baigė Utenos aukštesniąją keturklasę mokyklą. Prasidėjus Pirmajamam pasauliniam karui, pasitraukė į Sankt Peterburgą, mokėsi realinėje mokykloje ir įsitraukė į revoliucinę veiklą, prisijungė prie lietuvių bolševikų.
Nuo 1916 m. buvo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) narys. 1917 m. jis buvo vienas iš aktyviausių lietuvių bolševikų veiklos Sankt Peterburge organizatorių, šios partijos Sankt Peterburgo lietuvių rajono komiteto propagandistas, partijos VI suvažiavimo delegatas su patariamojo balso teise. 1917 m. vasarą dalyvavo bolševikų inspiruotame sukilime prieš Rusijos laikinąją vyriausybę, o jam nepasisekus liepos 6 d. buvo suimtas ir kalintas. 1918 m. dirbo Lietuvos reikalų komitete Sankt Peterburge.
1918 m. pabaigoje buvo pasiųstas iš Rusijos pogrindiniam darbui į Lietuvą. 1918–1919 m. dirbo administracinį darbą Vidaus reikalų liaudies komisariate ir kitose įstaigose, buvo Lietuvos tarybų Centro vykdomojo komiteto narys, nuolat rašė ir publikavo straipsnius „Tiesoje“ ir „Komuniste“.
1919 m. sausį Vilniuje kaip Vinco Mickevičiaus-Kapsuko sudarytos revoliucinės vyriausybės atstovas organizavo areštus ir sausio 9 d. suėmė Lietuvos vyriausybės generalinį įgaliotinį Vilniuje Mykolą Biržišką. Lenkams okupavus Vilnių, 1919 m. pasitraukė į Zarasus, 1919 m. vasarą buvo Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Zarasų apskrities komiteto pirmininkas, 1919–1920 m. – Mozyriaus revoliucinio komiteto pirmininkas.
1920–1924 m. tarnavo Raudonojoje armijoje bei valstybės saugumo struktūrose Baltarusijoje ir Rusijoje. Jis kartu su bendražygiais likvidavo pogrindinę Baltarusijos eserų organizaciją, buvo Vakarų fronto ypatingojo skyriaus viršininkas. 1924–1927 m. dirbo Baltarusijoje jungtinės valstybinės politinės valdybos pirmininko pavaduotoju, buvo TSRS GPU narys. Buvo Baltarusijos tarybų Centro vykdomojo komiteto narys, kandidatas į Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto narius. Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis belaisviais, būdavo TSRS atstovas.
Žuvo per pasikėsinimą tarp Minsko ir Ždanovičių stočių patekęs į tyčia surengtą geležinkelio katastrofą.[1]