Juozas Gražys
| Juozas Gražys | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1909 m. gegužės 22 d. Varniškės, Vyžuonų valsčius |
| Mirė | 2000 m. rugpjūčio 23 d. (91 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Karmėlavos kapinės |
| Veikla | spaudos darbuotojas, rezistentas |
Juozas Gražys (1909 m. gegužės 22 d. Varniškėse, Vyžuonų valsčius, Utenos apskritis – 2000 m. rugpjūčio 23 d. Kaune) – Lietuvos spaudos darbuotojas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys.
Biografija redaguoti
1925 m. baigė Užpalių progimnaziją, tačiau susirgęs toliau mokytis negalėjo. 1932 m. apsigyveno Kaune. 1932–1934 m. mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje – Justino Tumėno brandos kursuose, 1934 m. baigė prekybos mokyklą.
1934–1936 m. dirbo laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, kartu dalyvavo moksleivių ateitininkų ir Krikščionių darbininkų sąjungos veikloje. 1936 m. suimtas, radus pas jį lapelių, platinamų tarp streikuojančių ūkininkų. Po 6 savaičių paleistas už užstatą, kurį parūpino profesorius Pranas Dovydaitis ir advokatas Juozapas Katilius. Vėliau teismas kaltinimus atmetė. Po teismo 1936–1940 m. dirbo Blaivybės sąjungos administracijoje, buvo Krikščionių darbininkų sąjungos centro valdybos narys, paskutinio šios sąjungos suvažiavimo Vilniuje 1940 m. pavasarį sekretorius.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. rudenį tapo katalikiškos jaunimo organizacijos Laisvosios Lietuvos sąjungos nariu. 1940–1941 m. talkino Jonui Jablonskiui, Povilui Malinauskui, Kaziui Grigalevičiui, Vladislovui Telksniui ir kitiems, spausdinant pirmąjį antisovietinio pogrindžio periodinį leidinį – laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Išleidus pirmąjį jo numerį, leidėjai buvo susekti, bet J. Gražio neišdavė, jis represijų išvengė. 1941 m. birželio mėn. prasidėjus suėmimams, slapstėsi Užpalių apylinkėse. 1941 m. vasarą atkūrus Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, ten lankė paskaitas.
Vokiečių okupacijos metais, nusprendus leisti Lietuvių fronto laikraštį, Povilo Malinausko paskatintas, Kaune įrengė spaustuvę. Ji nuo 1942 m. rudens veikė Kaziui Grigalavičiui priklaususiame rūsyje Vilniaus gatvėje. Laikraštis „Į Laisvę“ dideliu 10 tūkst. egzempliorių tiražu išeidavo kas dvi savaitės. Jį spausdino dviese, dažniausiai su P. Malinausku. „Į Laisvę“ buvo leidžiamas iki 1944 m. liepos mėn. pabaigos. Atspausdino ir „Pogrindžio kuntaplio“ tris numerius, „Lietuvos Judo“ du numerius bei kitų nelegalių leidinių.
Vokiečiams pasitraukus, 1944 m. gruodžio mėn. sovietų areštuotas ir be teismo įkalintas Kalinino filtravimo lageryje. 1946 m. paleistas, 1949 m. vėl suimtas. 1950 m. nž akių nuteistas pagal RTFSR BK 58 straipsnį 10 metų laisvės atėmimo. Kalėjo Karagandos lageriuose. 1956 m. grįžęs iš lagerio, tęsė pasipriešinimo veiklą, nėjo jokion valdiškon tarnybon. Pogrindyje leido religinę ir antisovietinę literatūrą. 1972–1974 m. savo bute Kaune kartu su bendraminčiais disidentais Petru Plumpa ir kitais kopijavimo aparatu „ERA“ daugino ir platino „LKB Kroniką“, slaptųjų Molotovo-Ribentropo susitarimų tekstus ir kt. 1974 m. suimtas, 1975 m. nuteistas 3 metams laisvės atėmimo. Kalintas Permės srityje. Atgavęs laisvę, su spaustuvininku Juozu Bacevičiumi dirbo pogrindinėje spaustuvėje „ab“, kurią 1980 m. savo namų kieme Salių kaime (Kauno rajonas) buvo įkūręs Vytautas Andziulis.[1][2]
Įvertinimas redaguoti
Šaltiniai redaguoti
Literatūra redaguoti
- Mindaugas Bloznelis. Lietuvių frontas. – Kaunas, 2008.