Juozapas Būčys
Juozapas Būčys (1874 m. vasario 2 d. Gerklinėje – 1946 m. gegužės 30 d. Semeliškėse) – kunigas, daraktorius. Palaidotas Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje.
Kiek vėliau po gimimo Juozapas Būčys su visa šeima persikėlė gyventi į Rėksnių kaime, Šešuolių parapijoje. Dėl to Būčių šeimą visi vadindavo šešuoliečiais.
Biografija redaguoti
1890 m. baigė Žemaitkiemio rusišką pradžios mokyklą. Ją baigęs pats mokė vaikus kaimuose – daraktoriavo.
1892 m. Šešuolių klebono kunigo Bironto padedamas išvyko į Vilnių ir čia mokėsi privačiai.
1893 m. užsidirbo pinigų nurašinėdamas ir rankraščiu platindamas Kražių skerdynių aprašymą.
1895–1900 m. tarnavo caro kariuomenėje – grojo Maskvoje dūdų orkestre.
1901 m., grįžęs iš kariuomenės, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Seminarijoje pasirodė kaip karštas lietuvis, lietuvybės skatintojas.
1906 m. gegužės 22 d. įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Balsogę.
1908–1909 m. – laikinas Kiauklių klebonas.
1909–1928 m. – Gegužinės klebonas.
1928 m. buvo Kaišiadorių kapitulos kanauninkas.
1928–1935 m. – Kruonio klebonas.
Nuo 1935 m. – Semeliškių parapijos klebonas.
Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, yra parašęs pjesių bei vaizdelių mėgėjų scenai „Gintarai“, „Kūčios“, „Amžina pasaka“ ir kt. Semeliškėse Būčys pastatė modernią parapijos Katalikų akcijos salę, įkūrė parapinę biblioteką, skaityklą, saviveiklos klubą, rinko artistus, rengė vaidinimus.[1]