Juozapas Antanas Kosakovskis

Juozapas Antanas Kosakovskis

Kosakovskiai

Kosakovskių herbas Ślepowron (Juodvarnis)

Gimė	1772 m. Martyniškis
Mirė	1842 m. spalio 28 d. (~70 metų) Liukonys
Tėvas	Antanas Kosakovskis
Motina	Eleonora Straševičiūtė

Vikiteka	Juozapas Antanas Kosakovskis

Juozapas Antanas Kosakovskis (lenk. Józef Korwin-Kossakowski, 1772 m. Martyniškyje, netoli Jonavos – 1842 m. Liukonių dvare, Ukmergės apskrityje), Lietuvos didikas, Prancūzijos kariuomenės generolas, Napoleono I adjutantas, Lietuvos atstovas Napoleono štabe, 3-iosios LDK tautinės kavalerijos brigados komendantas.^[1]

Ankstyvieji metai

Antano Kosakovskio (1735–1798), LDK politinio veikėjo, paskutiniojo Livonijos kašteliono (1789–1795), ir Eleonoros Straševičiūtės (1749-?) sūnus. Mokėsi Vilniaus jėzuitų pijorų mokykloje. Kaip LDK 1-osios nacionalinės kavalerijos brigados 8-ojo pulko vėliavininkas dalyvavo 1792 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos kare (Gegužės 3-osios Konstitucijos gynybos karas). Dėdės etmono Simono Kosakovskio protekcijos dėka paaukštintas iki majoro bei paskirtas 3-osios nacionalinės kavalerijos brigados vadu.

Po karo, matyt, buvo laikomas kandidatu į kunigus, nes turėjo tapti kito dėdės Livonios vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio koadjutoriumi (katalikų kunigas, turintis vyskupo šventimus).1792 m. išrinktas Lietuvos generalinės konfederacijos patarėju Targovicos konfederacijoje.^[2]^[3].

Juozapas Antanas Kosakovskis buvo Tado Kosciuškos šalininkas ir dalyvavo 1794 m. sukilime ginant Vilnių. Po sukilimo žlugimo, keletą metų praleido Paryžiuje, kur susipažino su Napoleonu^[4] Grįžęs į Lietuvą tvarkė turto bei paveldėjimo reikalus.

Napoleono kampanija

Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto munduras ir kiti reliktai Vaitkuškio dvare (Ukmergės rajonas), XIX-XX a. Šalia tapytojo Januario Suchodolskio paveikslas "Napoleonas Fontenblo atiduoda savo mundurą generolui Kosakovskiui."

Napoleono kariuomenei įžengus į Lietuvą, Juozapas Antanas Kosakovskis buvo paskirtas brigados generolu Lietuvos korpuse. Be to, tapo imperatoriškojo štabo adjutantu ir Garbės sargybos nariu.

1812 m. rugpjūčio 3 d. jam pavesta vadovauti Lietuvos ir Polocko apygardos šaulių pulkui. Kaip daugelis Lietuvos patriotų siekė su Prancūzijos pagalba atkurti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienomis. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis bei prancūzų grafo-comte titulas.

Dalyvavo 1812 m. kampanijoje į Maskvą bei 1813 bei 1814 m. karinėse kampanijose, t.y. kovojo Možaisko, Maskvos (1812 m. rugsėjo 29 d., tris dienas buvo oficialus Maskvos gubernatorius)^[5] ir Berezinos mūšiuose, vėliau (kaip adjutantas veikė imperatoriškajame dvare); dalyvavo Liutceno, Špandau, Bauceno, Drezdeno, Leipcigo ir Hanau mūšiuose.

Generolo Juozapo Antano Kosakovskio tualetinių reikmenų komplektas eksponuojamas Vroclavo miesto muziejuje (Lenkija).

1814 m. dėl sunkios ligos kelis mėnesius negalėjo dalyvauti mūšiuose. Grįžęs į Napoleono štabą, tapo vieninteliu lietuviu stebėjusiu Prancūzijos imperatoriaus sosto atsisakymą Fontenblo rūmuose. Anot šaltinių, jis buvo paskutinis asmuo, kuriam, prieš išvykdamas į tremtį Elbos saloje, Napoleonas paspaudė ranką (šią sceną vaizduojantis tapytojo Januaro Suchodolskio paveikslas "Napoleonas Fontenblo atiduoda savo mundurą generolui Kosakovskiui" iki Pirmojo pasaulinio karo kabojo Vaitkuškio dvare. Šio dvaro archyve saugotas ir Napoleono autografas). Lukonių dvare saugotas Napoleono grafui dovanotas munduras (XIX a. pab. grafienės Kotrynos Obrijan de Lasy-Kosakovskienės (1830-1910), Pranciškaus Kosakovskio žmonos, atgabentas į Vaitkuškį), plaukų sruoga, kurie dingo Pirmojo pasaulinio karo metu. Tais pačiais metais jis paskirtas Maltos riteriu.

Jam du kartus buvo įteiktas Garbės legiono ordinas (Riterio kryžius 1812 m. spalio 3 d., Karininko kryžius 1813 m. spalio 24 d.), Geležinės karūnos ordino Riterio kryžius, Abiejų Sicilijų ordino Riterio kryžius (1813)^[6] ir décoration du Lys (apdovanotas Artua grafo, vėliau Prancūzijos karalius Karolis X) .

Dvarininko gyvenimas

Grįžęs į Lietuvą, grafas apsigyveno Vilniuje ir išgarsėjo Napoleono laikotarpio reliktų (įskaitant, vertingų ginklų rinkinį) kolekcija. Be to, jis turėjo net kelis atminimų albumus su europinės šlovės asmenų autografais, tačiau šių album amicorum likimas nežinomas.^[7] Šią turtingą kolekciją paveldėjo jo brolio Simono sūnus Pranciškus (1815-1887), perdavęs ją Vilniaus senienų muziejui. Maža to, iš dėdės etmono Simono Martyno Kosakovskio generolas paveldėjo Liukonius (Širvintų rajonas).

Pasak lietuvių memuaristės Gabrielės Gunterytės-Puzinienės, didelėje Liukonių dvaro priemenėje triukšmavo įvairaspalvės papūgos.^[8] Aplink dvarą stovėjo ūkiniai pastatai, tvartai su bulvurais per vidurį, grįsti kluonai, vištidės su darželiais vištoms ir kt. Ypač susirinkusių akis traukė parkas: čia akmuo, ant kurio nupiešta balta skepetaitė su ketureiliu apie draugystę, ten - grota su mediniu atsiskyrėliu, toliau - alėja su irgi medine dama, kuri įsisupusi į raudoną šalį sėdi ant suolo. Bet labiausiai menanti senus laikus ir ponios de Žanli (XVIII-XIX a. prancūzų rašytoja, moralistė Stéphanie Félicité, Madame de Genlis, kurios laiškai buvo viena didžiausių grafo kolekcijos brangenybių^[9]) - ją generolas pažinojo asmeniškai ir susirašinėjo - romanus buvo kriauklės formos gėlių vaza, kurią skraidino į orą du balandžiai, o juos rausvomis vadelėmis važnyčiojo amūriukas.^[10] Viena svarbiausių parko vietų buvo paminklas žirgui, kuriuo generolas esą jojo per Napoleono kampanijas. Ant jo posdamento buvo išvardyti mūšiai, kuriuose šis dalyvavo.

Dvarą perėmus Pranciškui Kosakovskiui aplinka, anot paskutinio Vaitkuškio dvaro savininko grafo Jono Eustachijaus Kosakovskio (1900-1979), itin pasikeitė: Liukonys – senas, visai ištuštėjęs dvaras, apsuptas niūraus, tamsaus, dideliais medžiais apaugusio parko. Namas taip pat niūrus, pilnas gražių baldų ir meno kūrinių. Vienos labai tamsios Liukonių parko alėjos gale stovėjo iš medžio išdrožta ponios de Žanli skulptūra, ta ponia prieš daugelį metų su generolu Kosakovskiu turėjo kažkokių reikalų. Mums Liukonyse tai buvo didžiausia įdomybė. Įėjus į tamsią alėją, jos pabaigoje tarsi vaiduoklis stovėdavo neįprasto dydžio balta dama. Artėjant prie jos, išryškėdavo jos kontūrai, drabužių detalės, pagaliau, veidas. Visa ši figūra buvo išpjauta iš lentos ir nudažyta aliejiniais dažais.^[11]

1842 m. spalio 28 d. mirė Liukonių dvare, taip ir nesukūręs šeimos. Generolo palaikai ilsisi Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemyje.

Apdovanojimai

Napoleono I kalavijas,
Maltos ordinas,
Geležinės karūnos ordinas,
Napoleono ordinas,
narystė Garbės legione (karininkas).

Literatūra

Jonavos krašto žmonės. – Jonava: Linotipas, 2000. – P. 95.
Polski Słownik Biograficzny, tom XIV, 1968–1969, artykuł autorstwa Zofii Kossakowskiej-Szanojcy.
Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855-1915), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2015.

Šaltiniai

↑ Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki, Wojsko Wielkiego Księstwa Litewskiego, Kraków 1999, s. 74.
↑ Korwin [Kossakowski] S., Trzeci Maj i Targowica, Kraków 1890, s. 128.
↑ 178 lat temu zmarł Józef Antoni Kossakowski – adiutant Napoleona - PolskiFR |data = 2020-10-28 |data dostępu = 2025-03-13 |opublikowany = PolskiFR - |url = https://polskifr.fr/polska-we-francji/178-lat-temu-zmarl-jozef-antoni-kossakowski-adiutant-napoleona/}}
↑ Jonas Eustachijus Kosakovskis Vaikystės metų užrašai 1903-1910, Valdo leidykla, Ukmergė, 2019, 67 p.
↑ Złota księga szlachty polskiéj - Rocznik II. Aut. Teodor Żychliński, pusl 120.
↑ Tadeusz Romuald Jeziorowski: The Napoleonic Orders. Ordery Napoleońskie. Warszawa 2018, s. 147
↑ Atminimų sodai: albumistikos etiudai," sud. dr. Rima Cicėnienė ir dr. Reda Griškaitė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilnius, 2016, 38 p.
↑ Gabrielė Giunterytė - Puzinienė "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose," Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, Vilnius, 2005, 220 p.
↑ Griškaitė R. "Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos "neakivaizdinės:" "gender aspektas" Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856-1865)" // Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855-1915), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2015, 323 p.
↑ Gabrielė Giunterytė - Puzinienė "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose," Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, Vilnius, 2005, 221 p.
↑ Jonas Eustachijus Kosakovskis Vaikystės metų užrašai 1903-1910, Valdo leidykla, Ukmergė, 2019, 67 p.

[1] Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki, Wojsko Wielkiego Księstwa Litewskiego, Kraków 1999, s. 74.

[2] Korwin [Kossakowski] S., Trzeci Maj i Targowica, Kraków 1890, s. 128.

[3] 178 lat temu zmarł Józef Antoni Kossakowski – adiutant Napoleona - PolskiFR |data = 2020-10-28 |data dostępu = 2025-03-13 |opublikowany = PolskiFR - |url = https://polskifr.fr/polska-we-francji/178-lat-temu-zmarl-jozef-antoni-kossakowski-adiutant-napoleona/}}

[4] Jonas Eustachijus Kosakovskis Vaikystės metų užrašai 1903-1910, Valdo leidykla, Ukmergė, 2019, 67 p.

[TZp120-5] Złota księga szlachty polskiéj - Rocznik II. Aut. Teodor Żychliński, pusl 120.

[6] Tadeusz Romuald Jeziorowski: The Napoleonic Orders. Ordery Napoleońskie. Warszawa 2018, s. 147

[7] Atminimų sodai: albumistikos etiudai," sud. dr. Rima Cicėnienė ir dr. Reda Griškaitė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilnius, 2016, 38 p.

[8] Gabrielė Giunterytė - Puzinienė "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose," Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, Vilnius, 2005, 220 p.

[9] Griškaitė R. "Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos "neakivaizdinės:" "gender aspektas" Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856-1865)" // Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855-1915), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2015, 323 p.

[10] Gabrielė Giunterytė - Puzinienė "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose," Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, Vilnius, 2005, 221 p.

[11] Jonas Eustachijus Kosakovskis Vaikystės metų užrašai 1903-1910, Valdo leidykla, Ukmergė, 2019, 67 p.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]