Juoduogis šeivamedis

Sambucus nigra
Sambucus nigra-Busch.jpg
Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Šeima: Ūksmininiai
(Wikispecies-logo.svg Adoxaceae)
Gentis: Šeivamedis
(Wikispecies-logo.svg Sambucus)
Rūšis: Juoduogis šeivamedis
(Wikispecies-logo.svg Sambucus nigra)
Binomas
Sambucus nigra
L., 1753
Sambucus nigra range.svg
Juoduogio šeivamedžio
     savaiminio paplitimo arealas
✖ izoliuotos populiacijos
▲ introdukuotos ir natūralizuotos populiacijos

Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra) – magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, ūksmininių (Adoxaceae) šeimos, šeivamedžio genties augalas.

Tai lapus metantis vešlus, krūmo ar nedidelio medžio forma, iki 4-6 m aukščio bei pločio, rečiau iki 10 m aukščio, išaugantis krūmedis.[1] Jauno augalo žievė šviesiai pilka, vėliau patamsėja, atplaišėja. Ją dažnai apninka auricularia auricula-judae grybas. Lapai priešiniai, 10–30 cm ilgio, plunksniškai suskaldyti po 5-7 lapelius. Lapeliai 5–12 cm ilgio ir 3–5 cm pločio. Žiedai gelsvi, susitelkę 10-25 cm skersmens kekėse, žiedelių skersmuo 5-6 mm. Žydi vidurvasarį. Vaisiai – juodi, kekėse susitelkę kaulavaisiai, sunokstančios vasaros gale-rudenį. Jomis minta įvairūs paukščiai, ypač juodagalvės devynbalsės.

Juoduogis šeivamedis auga įvairiose vietose, dažniausiai paunksmėse, kur derlinga dirva; Lietuvoje dažnas. Dažnai kaip dekoratyvinis augalas auginamas želdynuose.

Šeivamedis baltų, ir ypač prūsų mitologijoje buvo laikomas šventu medžiu. Tikėta, kad jį saugąs dievas Puškaitis, o po medžiu gyvenantys monai barstukai.

Auginimas ir priežiūraKeisti

Natūralios šio augalo augimvietės – derlingi, drėgnoki miškai, todėl panašios sąlygos jiems turėtų būti suteikiamos ir sodybose ar želdynuose. Sparčiai augančius, vešlius juoduogio šeivamedžio krūmus tinka sodinti vandens telkinių pakrantėse, neišvaizdiems pastatams, tvoroms ar kitiems objektams užmaskuoti.

Augalai pakankamai atsparūs šalčiams – tik esant šaltai žiemai gali nušalti kai kurias šakos, bet jos greit atželia. Pakenčia užterštą miestų orą, vidutiniškai atsparūs ligoms ir kenkėjams. Tai gajūs augalai, greit atželia išlaužyti ar iškirsti.

Geriausia sodinti ne vegetacijos metu. Pasodinus kurį laiką reikia gausiai laistyti. Dauginamas sėklomis, šakninėmis atžalomis ir atlankomis.

Norint išlaikyti dekoratyvumą, šeivamedį reikia genėti. Stiprus genėjimas ankstyvą pavasarį skatina naujų ūglių augimą, augalas išlaiko gražią formą.

FormosKeisti

Yra įvairių formų: svyrančiomis šakomis ir žvilgančiais bekočiais, giliai skiautėtais, netaisyklingai karpytais, geltonais, auksiškai geltonais lapeliais ar baltai dėmėtais, juostuotais lapų pakraščiais.

Nors juoduogiai šeivamedžiai dažniausiai auga paunksmėse, spalvingesnės dekoratyvinės formos dažniau auginamos šviesesnėse vietose, nes margalapių formų lapai pavėsyje ne tokie ryškūs.

Populiariausia – geltonlapė forma Aurea. Ši dekoratyvinė forma išvesta Anglijoje ir greit paplito po visą Europą. Albovariegata – lapai gelsvai baltos spalvos, nors ir ne tokie ryškūs kaip Aurea. Neretai Lietuvos želdiniuose pasitaikanti forma – karpytalapė Laciniata, Vakarų Europoje auginama jau nuo XVII a. vidurio. Yra ir daugiau juoduogių šeivamedžių formų, pvz., Viridis, Aureovariegata, Marginata ir kt.

VartojimasKeisti

Visas augalas išskyrus žiedus ir uogas nuodingas (silpnai nuodingos ir uogų sėklos, taip pat nesunokusios uogos). Žiedai aromatingi, naudojami užpilams taip pat iš jų ruošiami preparatai peršalimo gydymui.

Uogos valgomos, nors nėra gardžios. Dažniausiai iš jų gaminama uogienė, želė, vaisių vynas,[2] jų dedama į pyragus, tortus.

Specifinio kvapo lapai naudojami atbaidyti muses nuo gyvulių. Darže tankiai ir giliai prismaigsčius šio augalo šakelių, šalinasi kai kurie kenkėjai, pvz., serbentinės kandys, kopūstiniai baltukai. Nemėgsta kvapo ir kurmiai bei graužikai.

GalerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Mark D. Atkinson, Elaine Atkinson. Sambucus nigra L.. „Journal of Ecology”. 90, 5, s. 895–923, 2002.
  2. Šeivamedis. Zigmantas Gudžinskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

NuorodosKeisti


 

Vikiteka