Juodkalnijos geografija
| Juodkalnijos geografija | |
| |
| Žemynas | Europa |
| Regionas | Pietryčių Europa |
| Plotas | 14 026 km² 97,4 % žemės 2,6 % vandens |
| Pakrantė | 293 km |
| Sienos | Kroatija 14 km Bosnija ir Hercegovina 225 km Serbija 124 km Albanija 172 km |
| Aukščiausias taškas | Zla Kolata 2 534 m |
| Žemiausias taškas | Adrijos jūra 0 m |
| Ilgiausia upė | Tara 144 km |
| Didžiausias ežeras | Skadaro ežeras 400 km² |
Juodkalnija yra nedidelė šalis vakarų Balkanuose, pietrytinėje Dinarų kalnyno dalyje, prie Adrijos jūros.
Sienos ir kranto linija redaguoti
Sausumos sienų ilgis - 680 km. Vakaruose ribojasi su Kroatija (19 km), šiaurės vakaruose su Bosnija ir Hercegovina (242 km), šiaurės rytuose su Serbija (157 km), pietryčiuose su Albanija (186 km), rytuose su Kosovu (76 km).[1]
Juodkalnijos pakrantės ilgis - 293,5 km, teritoriniai vandenys - 12 jūrmylių.[1] Šiaurės vakaruose yra didelė Kotoro įlanka, kurios plotas 87,3 kv.km, įsirėžianti į sausumą 28 km.[2]
Fizinė geografija redaguoti
Reljefas redaguoti
Šalies teritoriją galima sąlyginai skirstyti į tris regionus: aukštus kalnus šalies šiaurėje, klintinius kalnus ir plokščiakalnius šalies viduryje bei beveik 300 km ilgio siaurą pajūrio lygumą.
Pajūrio lyguma siaura - 2–10 km pločio. Šiaurinėje dalyje pajūrio lyguma praktiškai visai išnyksta - čia Lovčenas ir kiti kalnų masyvai beveik stačiai leidžiasi į Kotoro įlanką. Pakrantės regionas yra seismiškai aktyvus.[3][4] (1556 m., 1666 m., 1979 m. čia buvo 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimai).
Dvi trečiosios Juodkalnijos yra Dinarų kalnyno karstiniame regione[5], kuris sudarytas iš klintinių kalnų ir plokščiakalnių. Šalies pietuose ir vakaruose karstiniai pakrantės kalnai kyla vos ne tiesiai iš Adrijos jūros iki beveik 2000 m aukščio. Vidutinis karstinio plokščiakalnio aukštis - 900 m, nors kai kurios viršūnės siekia iki 1800 m.[4] Derlingos ir ariamos žemės čia mažai (apie 8 proc.), tik kai kur pasitaikančiose karstinėse įdubose, vadinamose poljėmis. Akmenuota dirva nesulaiko vandens ir nepaisant gausaus lietaus augmenija čia yra skurdi.[6] Šalies centre yra Vidurio Juodkalnijos įduba – Skadaro ežeras, derlinga Zetos lyguma su Zetos upės slėniu, karstinės Nikišičiaus ir Cetinės poljės. Šios derlingos lygumos labiausiai tinkamos apgyvendinimui, dėl to jos yra tankiausiai gyvenamos Juodkalnijos vietovės. Čia yra ir du didžiausi Juodkalnijos miestai - Podgorica ir Nikšičius.[7] Regione įkurtas Skadaro nacionalinis parkas.
Aukščiausi kalnai yra šiaurinėje šalies dalyje, tai Durmitoras, Bjelasica, Komovų kalnai, slėnių suraižyta Prokletijė. Aukščiausios viršūnės Bobotovo Kukas (2 522 m virš jūros lygio) Durmitore ir Zla Kolata (2 534 m) Prokletijėje ant sienos su Albanija.[8] Šiuose kalnuose yra daug ganyklų, miškų, kalnų ežerų (iš viso 29)[9]. Juodkalnijos kalnai yra labiausiai paveikti ledynų per paskutinį apledėjimą iš visų Balkanų pusiasalio kalnų.[4]
Upės redaguoti
47,5 % šalies teritorijos (6 560 kv. km) patenka į Adrijos jūros, o 52 % (7 251 kv. km[10]) į Juodosios jūros baseiną (Drinos-Savos-Dunojaus upių baseinai). Vandenskyros linija eina per aukščiausius Dinarų kalnų kalnagūbrius.
Šiaurinėje dalyje teka Tara (144 km), Limas (123 km), Pyva (120 km), Čehotina bei Ibaras. Jos visos priklauso Dunojaus baseinui. Ilgiausia upė - Tara - teka į šiaurės vakarus, beveik paraleliai Juodkalnijos pakrantei ir Dinarų kalnams. Per gilius kanjonus tekančios Tara ir Pyva susijungia sudarydamos Driną. Limas taip pat įteka į Driną Bosnijoje.
Tik viena didelė upių sistema - Morača (113,4 km) su intakais Zeta (85 km) ir Cijevna įteka į Škoderio ežerą, o iš jo per Bojanos upę į Adrijos jūrą. Į Skadaro ežerą taip pat įteka Rijeka Crnojevica ir Orahovstica. Albanijos pasieniu teka Bojana (30 km).[11] Morača ir Zeta teka į pietryčius. Moračos slėnis eina statmenai Adrijos jūros pakrantei. Moračai aukštupyje būdingas labai didelis nuolydis, kai kuriose vietose 19.7% per vieną kilometrą. Dalis upių per karstines uolienas teka ne paviršiumi, o po žeme.
Ežerai redaguoti
.jpg)
Juodkalnijoje yra per 40 ežerų, apie pusė jų yra ledyninės kilmės.[12] Nedideli ledyninės kilmės ežerai yra daugiausia Juodkalnijos šiaurėje esančiuose kalnuose.[9] Didžiausias iš jų - Plavsko jezero - yra 1,99 km² ploto.
Pasienyje su Albanija yra tektoninės kilmės didžiausias Balkanuose Škoderio ežeras – priklausomai nuo sezono plotas kinta nuo 356 iki 570 km² (Juodkalnijai priklauso ~255 iki 400 km²); didžiausias gylis 44 m. Škoderio ežeras yra karstinėje įduboje (polėje), kurios dugnas yra žemiau jūros lygio.[4] Pastačius kelias hidroelektrines susidarė keletas patvenktinių ežerų. Taip, užtvenkus Pivos upę susidarė Pivos ežeras (arba Mratinės marios; 12.5 km²).
Pakrantė redaguoti
Juodkalnijos pakrantės regionas yra pietvakarinėje Adrijos jūros dalyje, tarp Kroatijos ir Albanijos. Pakrantės ilgis 293,5 km, iš kurių 70 km yra pliažai.[9] Ilgiausias yra 13 km ilgio Velika Plaža pliažas Ulcinyje. Pakrantės linija raižyta su daugybe įlankų ir kyšulių. Didžiausia yra Kotoro įlanka, kuri faktiškai yra nugrimzdęs upės kanjonas. Įlanką supa 1000 m ir aukštesni kalnai, kurie leidžiasi beveik tiesiai į jūrą. Kotoro įlanka laikoma piečiausiu Europos fiordu.
Pakrantės kalnai (Orjenas, Lovčenas, Rumija) skiria pakrantę nuo likusios šalies dalies. Tik pačiuose pietuose pakrantėje yra plati lyguma. Dėl palankaus klimato pakrantės gyvenvietėse nuo XX a. septintojo dešimtmečio imta plėtoti turistinė infrastruktūra. Svarbiais turistiniais centrais yra Herceg Novis, Tivatas, Kotoras, Budva ir Ulcinis.
Dėl karsto ypatybių vasarą susidaro geriamojo vandens trūkumas, iš dalies dėl to, kad kai kuriose vietose į geriamąjį vandenį patenka jūros vanduo. Dėl to geriamasis vanduo įvežamas iš Bosnijos (Trebišnicos).
Skirtingai nuo kaimyninės Kroatijos, Juodkalnijos pakrantėje nėra didelių gyvenamų salų. Piečiau nuo Kotoro įlankos yra nedidelė pakrantės žemuma, nesiekianti daugiau 4 km į plotį ir supama aukštų kalnų: Rumijos, Sutormano, Orjeno ir Lovčeno. Šioje lygumoje įsikūrusios kelios pakrantės gyvenvietės.
Jūra tolstant nuo kranto sparčiai gilėja. Adrijos jūra priešais Juodkalniją yra plačiausia (apie 200 km iki pietų Italijos) ir giliausia (1330 m gylis maždaug už 120 km į pietvakarius nuo Kotoro įlankos). Adrijos jūrai bendrai būdinga aukšta vasaros temperatūra ir maistinių medžiagų trūkumas. Žvejyba turi svarbų vaidmenį, tačiau yra susikoncentravusi Kotoro įlankoje ir Bojanos santakoje su Skadaro ežeru.
Klimatas redaguoti
Kalnuota šalis yra veikiama tiek jūrinio, tiek žemyninio klimato. Šiltos oro masės iš Afrikos ir šaltos oro masės iš šiaurės nuolat keičia vienos kitas. Orams įtaką daro ir reljefo kontrastai. Vidutinės temperatūros labai priklauso nuo vietovės aukščio virš jūros lygio.
Siaurai Adrijos jūros pakrantės juostai būdingas Viduržemio jūros klimatas. Pajūryje vasaros paprastai ilgos, karštos (23.4 ° C - 25.6 ° C liepos mėn.) ir gana sausos, žiema - trumpa, švelni (+3-7 °C) ir lietinga.
Centriniam Juodkalnijos regionui, Zetos ir Belopavličkos lygumoms būdingas vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį klimatas. Palei Bojanos upės slėnį, Skadaro ežerą ir aukštyn Moračos upės slėniu karščio bangos pasiekia Podgoricą, kuri yra karščiausias Juodkalnijos miestas ir vienas iš šilčiausių Balkanuose. Čia karščiausias mėnuo yra liepa, vidutinė temperatūra šį mėnesį čia yra 27 °C. Sausį vidutinė temperatūra Podgoricoje yra +5 °C , vidutinis daugiametis kritulių kiekis – 1450 mm.
Likusiai šalies daliai būdingas vidutinių platumų klimatas. Čia vasaros vidutiniškai karštos (19-25 °C), o žiemos santykinai šaltos (nuo −10 iki +5 °C).
Žiemą nuo Dinarų pučia šalti vėjai bora.
Juodkalnijos klimato ypatumas - gausūs krituliai. kalnuose jų iškrenta iki 1000 mm per metus,pietiniuose Dinarų šlaituose - virš 4000 mm per metus. Kalnuose ~70 % kritulių kiekio sudaro sniegas. Daugiausia kritulių iškrenta Orjene - 5000–5317 mm. Vidutinis daugiametis kritulių kiekis Crkvicėje (karstinis regionas šalia Kotoro įlankos) - 5 100 mm.[13] Daugiausia kritulių kaip ir daugumoje Viduržemio jūros regionų iškrenta žiemą, tačiau kalnuose yra ir antras vasaros pikas. Kalnuose sniego danga išsilaiko 120 dienų. Pakrantėse sniegas iškrenta retai.
Ekonominė geografija redaguoti
Iš gamtinių išteklių vienas svarbiausių yra hidroenergija, jos išnaudojama apie 17 proc.[10] Kasamas boksitas. 13,7% jos teritorijos yra dirbama žemė.
Dirvožemis redaguoti
Palei Adrijos jūrą ir karstiniuose dariniuose paplitę raudonžemiai, kalnų šlaituose – jauriniai ir miškų rudžemiai.
Augalija ir gyvūnija redaguoti
Miškai užima 33 %, dirbamoji žemė 13 % šalies teritorijos. Šalyje suskaičiuojamos 3136 induočių rūšys (0,14 % Europos teritorijos; ~20 % Europos augalų rūšių), iš jų 201 endeminė rūšis. Pajūriui būdinga Viduržemio augalija – smulkialapiai ąžuolai, kiparisai, agavos, palmės, alyvmedžiai, kedrai. Paplitę dygiųjų visžalių krūmų ir puskrūmių bendrijos.
Kalnuotose vietovės auga vidutinio klimato juostos augalija. Žemesniuose kalnuose vyrauja kalnų ąžuolai, bukai ir uosiai, o aukščiau - pušys ir eglės. Virš 2000 m auga tik alpinės pievos ar visai nėra augalijos.
Gyvūnijos pasaulis būdingas Centrinei ir Rytų Europai. Miškais apaugusiuose kalnuose gyvena šernai, elniai ir lapės, pasitaiko ūdrų ir lokių.[9] Pakrantėje, šalies pietuose gyvena Viduržemio jūros regionui būdingi gyvūnai, pvz., šakalai. Gausu gyvačių ir driežų.
Nuorodos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Montenegro Archyvuota kopija 2020-05-05 iš Wayback Machine projekto. — The World Factbook, CIA
- ↑ Boka Kotorska Archyvuota kopija 2020-02-18 iš Wayback Machine projekto., world-bays.com
- ↑ Черногория // Большая советская энциклопедия : [в 30 т.] / гл. ред. А. М. Прохоров. — 3-е изд. — М. : Советская энциклопедия, 1969—1978
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Montenegro, britannica.com
- ↑ Vasilije Radulovic and Micko Radulovic. Karst of Montenegro (angliška mokslinio straipsnio santrauka).
- ↑ The Western Balkans - Montenegro, sasb-eu.org
- ↑ Environmental Performance Reviews: Republic of Montenegro. Second review[neveikianti nuoroda], United Nations Publications, 2007. P.5. ISSN 1020-4563
- ↑ Mountains Archyvuota kopija 2020-02-22 iš Wayback Machine projekto., montenegro-visit.com
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 Marko Plešnik. Montenegro entdecken– zwischen Adria und Schwarzen Bergen, Trescher Verlag, 2008. P. 18. ISBN 3897941279
- ↑ 10,0 10,1 Montenegro, International Commission for the Protection of theDanube River
- ↑ Rijeke Archyvuota kopija 2018-02-02 iš Wayback Machine projekto., montenegro-visit.com
- ↑ Озера Черногории, montenegroinside.com
- ↑ Montenegro, britannica.com