Jozuė
Jozuė (hebr. jehošua – „Viešpats yra išganymas“) – Biblijos personažas, minimas Penkiaknygėje ir Jozuės knygoje, Mozės įpėdinis. Teigiama, jog buvęs Nūno iš Efraimo genties sūnus.[1]
Jozuė buvo vienas iš dvylikos žvalgų, kurie buvo pasiųsti į Kanaaną, kad grįžę praneštų apie to krašto gyventojus. Jozuė ir Kalebas buvo vieninteliai, kurie teigė, kad izraelitai pajėgūs kovoti su Kanaano krašto gyventojais. Todėl, anot Biblijos, Dievas tik Jozuei ir Kalebui leido įžengti į Kanaano kraštą, o kiti tos kartos izraelitai buvo pasmerkti iki mirties klajoti dykumoje.[2]
Jozuės vadovaujami žydai stebuklingu būdu perėjo Jordano upę. Sandoros skrynios nešėjams pasiekus upę, vanduo, tekantis iš aukštupio, sustojo, sudarydamas pylimą, o vandenys, tekantys į žemupį, nuseko. Taip izraelitai galėjo sausomis kojomis pereiti upę.[1]
Jozuės vadovavo izraelitams užimant Jericho miestą. Jozuės knygoje rašoma, kad Dievas įsakęs Izraelio kariams septynias dienas žygiuoti aplink miestą, nešant Sandoros skrynią bei pučiant trimitus. Septintąją dieną kariams buvo įsakyta šaukti, tuomet neva ir sugriuvusios Jericho miesto sienos. Taip pat buvo iškovota ir daugiau strategiškai svarbių pergalių. Jozuės knygos 10 skyriuje minimas stebuklas, kai Dievas Jozuės prašymu pailginęs dieną, kad izraelitai spėtų iškovoti pergalę prieš amoritus.[2]
Užimtas žemes Jozuė padalijęs 12 Izraelio genčių.[3] Anot Jozuės knygos 24,29, Jozuė mirė, sulaukęs 110 metų.[1]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Joshue (Jehoshua). The Jewish Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-19.
- ↑ 2,0 2,1 Joshua ben Nun Jewish Virtual Library. Nuoroda tikrinta 2020-11-19.
- ↑ Joshua. Britannica Online Encyclopaedia. Nuoroda tikrinta 2020-11-19.