Vikipedija

William Turner

(Nukreipta iš puslapio Joseph Mallord William Turner)
Viljamas Terneris
Viljamo Ternerio autoportretas (apie 1799, Teito galerija, Londonas)
Gimė 1775 m. balandžio 23 d.
Londonas
Mirė 1851 m. vasario 19 d. (75 metai)
Londonas
Tautybė anglas
Veikla XIX a. dailininkas
Vikiteka William Turner
Parašas

Viljamas Terneris (Tiorneris, piln. angl. Joseph Mallord William Turner, 1775 m. balandžio 23 − 1851 m. gruodžio 19 d.) – anglų tapytojas ir grafikas. Apibūdinamas sėkmingiausiu ir įvairiapusiškiausiu XIX a. Anglijos peizažistu[1] ir vienu garsiausių Europos mene.[2] Žymiausiu jo paveikslu minimas „Karo laivas „Temeraire“, tempiamas vilkiko į paskutinį doką išardymui“.

Biografija redaguoti

Jaunystė ir mokslai redaguoti

Džozefas Melordas Viljamas Terneris gimė tikriausiai 1775 m. balandžio 23 d. Kovent Gardene, Londone. Buvo vieninteliu tėvo William Turner ir mamos Mary Marshall sūnumi. Pakrikštytas gegužės 14 d. Sesuo Marija Ana gimė 1778 m. ir mirė 1783 m. vaikystėje. Motina buvo psichiškai ligota, 1799 m. užregistruota Šv. Luko lunatikų ligoninėje, nuo 1800 m. prižiūrėta Betlemo ligoninėje ir mirė 1804 m. Tėvas Viljamas buvo kirpėju ir perukų gamintoju. 1785 m. būsimasis dailininkas buvo išsiųstas pas giminaičius į Brentfordą (dabar Londono dalis), 1786 m. – į Margeitą, kur lankė mokyklą, 1789 m. – į Saningvelą, kaimą prie Oksfordo.[3] Tėvas rėmė sūnaus polinkius į meną, eksponavo jo piešinius savo parduotuvėje.

1789 m. gruodį Viljamas Terneris įstojo į Karališkosios akademijos mokyklą. Piešimo klasėje mokėsi piešti pagal antikinių skulptūrų modelius. 1792 m. perėjo į piešimo iš natūros klasę. Tobulino įgūdžius iš architektūrinių piešinių. Savo „tikruoju mokytoju“ Terneris įvardijo Thomas Malton, topografinių peizažų autorių. Terneris nuo 1794 m. lankėsi daktaro Thomas Monro namuose, kur vykdavo pradedančių dailininkų vakarinės klasės. Thomas Monro vėliau buvo atsakingas už Ternerio motinos priežiūrą. Tuo metu Londone buvo populiarūs peizažai ir topografiniai vaizdai. 1791 m. Terneris lankėsi Bristolyje pas tėvo draugus. Tikriausiai ten pradėjo tapyti etiudus iš natūros. Terneris išsiugdė kūrybinę rutiną – vasarą keliaudavo ir kurdavo etiudus, žiemą dirbdavo ties gatavais paveikslais sekančių metų parodoms. Pirmieji Ternerio grafikos darbai buvo publikuoti „Copper-Plate Magazine“ (1794–98 m.) ir „Pocket Magazine“ (1795–96 m.). Jo akiratį praplėtė to meto peizažistų John Robert Cozens ir Richard Wilson kūryba.[4]

Terneris keliavo po Midlendsą (1794 m.), Jorkšyrą ir Ežerų kraštą (1797 m.), Velsą (1792, 1795 ir 1798 m.). 1801 m. lankėsi Škotijoje. Nuo 1790 m. dailininkas eksponavo akvareles Karališkojoje Londono akademijoje. 1796 m. Akademijoje parodė pirmąjį aliejinį paveikslą „Žvejas jūroje“, kuris rodė jaunojo menininko ambicijas kurti ne vien topografinius vaizdus. Kiek vėliau Terneris pradėjo tapyti istoriniais, mitologiniais ir literatūriniais motyvais. 1795 m. meno mėgėjas baronetas Richard Colt Hoare jam užsakė grupę peizažų, vaizduojančių Solsberio katedrą ir jo kaimo sodybą prie Souro upės Safolke. Literatas William Beckford užsakė savo vilos vaizdų ir įsigijo pirmąjį Ternerio istorinį paveikslą „Penktasis Egipto maras“ (Indianapolio meno muziejuje), įtakotą Nikola Puseno. Bridžvoterio hercogas 1800 m. užsakė peizažą „Olandų valtys štormo metu“. 1802 m. trumpos Amjeno taikos su Napoleono Prancūzija metu Terneris, remiamas privačių rėmėjų, lankėsi Paryžiuje, kur galėjo susipažinti su dailės darbais Luvre. Po to lankėsi Šveicarijos Alpėse. Jį lydėjo Newbey Lowson, kuris mokėjo prancūziškai ir iš dalies rėmė kelionę.

 
„Žvejas jūroje“ (1796, Teito galerija, Londonas)

1799 m. Viljamas Terneris tapo Britanijos Karališkosios akademijos asocijuotu, 1802 m. – tikruoju nariu. Apie 1800 m. Terneris buvo pasiturinčiu ir perspektyviu dailininku, persikėlė į Harley gatvės namą, kur iš pradžių dalinosi studiją su marinistu J. T. Serres. 1803 m. tapo vieninteliu savininku, įsigijo aplinkinį sodą. 1804 m. Terneris atidarė nuosavą galeriją Harley and Queen Anne gatvių sankryžoje. Joje galėjo būti eksponuojama iki 30 darbų. Walter Fawkes, žemvaldys ir būsimas Anglijos paralamento narys, tapo jo akvarelių aistringu mėgėju. Kitu rėmėju tapo Trečiasis Egremonto erlas George Wyndham. Terneris su jais susidraugavo ir dažnai viešėdavo rėmėjų sodybose Anglijos kaime. Jis apsistodavo Farnlėjuje nuo 1808 m. beveik kasmet iki Walter Fawkes mirties 1825 m. Lankėsi Egremonto erlo rezidencijoje Petvorte ir Kokermauto pilyje, kurią nutapė. Prie rėmėjų prisidėjo seras Džonas Leičesteris.

Ternerio sėkmė sukėlė kolegų Akademijoje pavydą, jų susitikimuose būdavo susikirtimų ir įžeidinėjimų. Akademikas Joseph Farington, kuris parėmė Ternerio priėmimą į Akademiją, vėliau jo paveikslus apibūdino „painiu nesusipratimu“. Akademijos prezidentas suniekino Ternerio Temzės vaizdus. Reikšmingas to meto Anglijos dailės rėmėjas baronetas George Beaumont ypač buvo skeptiškas Ternerio atžvilgiu. Terneris retai eksponavo 1804 m. įsteigtos meno draugijos „Britų Institucijos“ parodose, kurioje George Beaumont buvo labai įtakingu.

Brandos metai redaguoti

1808 m. Viljamas Terneris užėmė perspektyvos profesoriaus vietą Akademijoje, greičiau dėl to, kad nebuvo kitų tinkamų kandidatūrų. Terneris postu didžiavosi ir pasirašydavo P. P. ar R. A. prieš savo parašą. Jis pradėjo dėstyti 1811 m. Postą išlaikė iki 1837 m., nors paskutinius 10 metų nebedėstė. 1807 − 1819 m. jis ruošė grafikos seriją „Liber Studiorum“ mokymo ir teorijos tikslais, kurios pasirodė 71 lakštas. 1807 m. Terneris nusipirko sklypą Tvikenheme prie Temzės, kur pasistatė vilą. Asmeniniame gyvenime Terneris nuo 1798 m. apie dvidešimt metų draugavo su našle Sarah Danby. Ji pagimdė dukteris Evelina ir Džordžiana (1801 ir 1811 m.), kurios, tikima, galbūt buvo Ternerio vaikai. 1813 m. Terneris lankėsi Devone, kur pabandė tapyti aliejinį paveikslą „Upokšnio perėjimas“ plenere. Paveiksle vaizduojamos mergaitės tikriausiai yra Evelina ir Džordžiana. 1816−1826 m. publikuota graverių George ir William Bernard Cooke sukurta grafikos serija „Picturesque Views on the Southern Coast of England“ pagal Ternerio paveikslus, sukurtus 1810 ir 1811 m. kelionių po Pietų Anglijos grafystes metu. Kita grafikos serija „Picturesque Views in England Wales“, vaizduojanti krantus, uostus, upes, buvo publikuojama 1827−1838 m., bet neužbaigta. Nors Terneris jas vertino komercinėmis nesėkmėmis, iš tikro jos populiarino dailininko vardą ir reikšmingai prisidėjo prie jo pajamų.

1815 m. italų skulptorius Antonijus Kanova apibūdino Ternerį „didžiu menininku“. 1817 m. Terneris lankėsi Belgijoje ir Olandijoje. 1818 m. Terneris eksponavo paveikslą „Vaterlo laukas“. 50 kūrinių su Reino upės vaizdais akvarele ir guašu įsigijo Walter Fawkes, kuris juos eksponavo savo name Londone. 1819 m. seras Džonas Leičesteris savo namuose atidarė galeriją su kita Ternerio darbų kolekcija. Šios parodos dar labiau patraukė publikos dėmesį dailininko kūrybai. 1822 m. Terneris praplėtė savo galeriją ir kai kuriais atvejais netgi pirko savo paties paveikslus atgal. 1819 ir 1829 m. Terneris lankėsi Italijoje. Taip pat lankėsi Prancūzijoje, nutapė šių šalių vietovių vaizdų. Pagal juos buvo paruošta grafikos serija „Wandering by the Loire and Seine“ („Klajonės po Luarą ir Seną“, 1833-35 m.).

 
„Didysis kanalas, Venecija“ (apie 1835, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
 
„Karo laivas „Temeraire“, tempiamas vilkiko į paskutinį doką išardymui“ (1839, Nacionalinė Londono galerija)

Viljamas Terneris iliustravo ir kūrė vinjetes literatūriniams Valterio Skoto, Bairono, Džono Miltono ir kt. kūriniams. Jis buvo pažįstamas su poetu Samueliu Rodžersu, aplankė Valterį Skotą. 1823 m. Terneris gavo karališkąjį užsakymą istoriniam paveikslu „Trafalgaro mūšis“ (Nacionaliniame Jūreivystės muziejuje Grinviče). 1825 m. mirė rėmėjas Walter Fawkes. Ternerio tėvas, kuris prižiūrėjo jo vilą ir buvo didelis sūnaus meno gerbėjas, mirė 1829 m. Po šių įvykių Terneris dažnai svečiavosi Egremonto erlo rezidencijoje Petvorte, kur nuolat būdavo triukšmingų ir įvairių lankytojų. Trečiasis Egremonto erlas George Wyndham mirė 1837 m.

Karališkosios akademijos prezidentas Thomas Lawrence 1830 m. apibūdino Ternerį „pirmuoju peizažo tapytoju Europoje“. Dailininkas po truputį apleido istorines ir mitologines temas. Jo Venecijos vaizdai, tapyti po 1833 m. viešnagės Venecijoje (lankėsi dar 1835 (?) ir 1840 m.), tapo labai populiariais. 1839 m. Terneris atkreipė dėmesį į seną karo laivą, dalyvavusį Trafalgaro mūšyje, „Temeraire“, kurį Temzės upe buksyravo vilkikas, ir jį nutapė. Šis paveikslas įvardijamas garsiausiu Viljamo Ternerio kūriniu. 1843 m. jaunas kritikas Džonas Raskinas publikavo knygą „Šiuolaikiniai tapytojai“, kurioje Ternerį iškėlė į pirmą vietą tarp Anglijos dailininkų. 1841 ir 1844 m. Terneris lankėsi Šveicarijoje. 1845 m. du kartus trumpai keliavo į Prancūziją. Antro apsilankymo metu vakarieniavo su Prancūzijos karaliumi Liudviku Pilypu, kurį pažinojo nuo tų laikų, kai jis buvo tremtyje Anglijoje. Karalius buvo padovanojęs jam tabokinę.

1845 m. Terneris nusiuntė paveikslą „Valhalos vartai“ į Europos meno kongresą Miunchene. Paveikslas buvo nesuprastas ir grąžintas pažeistas. Tais pačiais metais paveikslas „Stafos sala, Fingalo ola“ tapo pirmuoju, parduotu JAV. 1845 m. vasarį Terneris užėmė laikinojo Karališkosios akademijos prezidento postą iki 1846 m. pabaigos, kai dėl ligos pasitraukė. 1846 m. Terneris su našle misis Sofija Karolin But ir jos sūnumi Džonu persikėlė į kitą namą su vaizdu į Temzę ir Čelsį. Paskutiniais gyvenimo metais Terneris buvo pesimistinės nuotaikos, apleido savo galeriją.[5] 1847 m. paveikslas „Doganas, San Džordžas, Čitela nuo Europos laiptų“ tapo pirmuoju Ternerio paveikslu, kuris pakabintas Nacionalinėje Londono galerijoje (šiuo metu Teito galerijoje). Paveikslą padovanojo Robert Vernon. 1749 m. Ternerio sveikata sparčiai pradėjo prastėti. Gali būti, kad tai buvo 1831-32 m. siautusios choleros epidemijos atsinaujinimas.

Džozefas Melordas Viljamas Terneris mirė 1851 m. gruodžio 19 d. Palaidotas Šv. Pauliaus katedroje Londone netoli prie tuo metu aukščiausiai vertinto Anglijos akademinio tapytojo Džošua Reinoldso. 1862 m. katedroje jam pastatyta statula iš palikimu skirtų 1000 svarų sterlingų. Tais pačiais metais publikuota pirmoji biografija, kurią parašė Walter Thornbury. Savo palikimą, vertą 140 000 svarų sterlingų, Terneris norėjo palikti rėmimo fondui sukurti, kuris finansiškai remtų senus, publikos neįvertintus ar užmirštus menininkus. Po teismų didesnioji dalis turto atiteko tolimiems giminaičiams. Paskutiniais metais Terneris tikėjosi, kad jo palikimo kūriniai bus priestate prie nesenai įsteigtos Nacionalinės Londono galerijos.

Kūryba redaguoti

Viljamo Ternerio kūrybą paveikė Klodas Lorenas, Nikola Pusenas, Rafaelis, Ticianas. Įtakos padarė Piranezio grafika. Jo marinos buvo paveiktos XVII a. olandų marinistinės dailės, pavyzdžiui, Willem van der Velde. Savo ruožtu Viljamas Terneris vertinamas vienu garsiausių jūrinio peizažo autoriumi Europos dailėje. Didžiąją dalį savo kūrinių V. Terneris testamentu paliko nacionalinei Londono galerijai. Palikimą sudarė apie 300 paveikslų ir apie 19000 piešinių.[6] Dalis kūrinių 1897 m. pradėti eksponuoti Teito galerijoje Londone. 1908 m. Joseph Duveen pastangomis buvo atidarytas naujas Teito galerijos priestatas, skirtas Ternerio palikimui eksponuoti. Po 1928 m. potvynio Ternerio kūriniai ant popieriaus buvo perkelti į Britų muziejų, 1987 m. grąžinti į Teito galerijos naują priestatą Clore Gallery.

Britų muziejuje yra beveik visų, apie 900, Ternerio grafikos darbų kompozicijos ir apie 80 akvarelių. Viso Terneris paliko apie 550 aliejinių paveikslų ir 1500 akvarelių.[7] Su kitu garsiu peizažistu Džonu Konstebliu Viljamas Terneris buvo pažįstami, bet niekuomet neturėjo artimesnių ryšių − jų požiūris į peizažo tapybą buvo labai skirtingas. Ternerio kūryba stilistiškai priskiriama romantizmui, įtakojo impresionistus. XX a. pradžioje įžvelgta jo kūrybos sąsajų su simbolistiniu, abstrakčiuoju peizažo vaizdavimu.

2010 m. viešo aukciono metu J. Paul Getty muziejus V. Ternerio paveikslą „Šiuolaikinė Roma − Campo Vaccino“ įsigijo už 29,7 mln. svarų sterlingų. 2006 m. venecijietiškas peizažas „Džudeka, La Donna della Salute ir San Džordžas“ buvo parduotas už 20,5 mln. svarų sterlingų.[8]

Darbų galerija redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Elizabeth E. Barker, Metropoliteno meno muziejaus informacija
  2. ↑ Oxford Reference
  3. ↑ David Blayney Brown, Teito galerijos informacija
  4. ↑ Encyclopedia Britannica
  5. ↑ Vašingtono meno galerijos informacija
  6. ↑ Britų muziejaus informacija Archyvuota kopija 2014-04-09 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ Oxford Reference
  8. ↑ BBC News

Nuorodos redaguoti

 
Vikiteka: William Turner – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=William_Turner&oldid=6969284"