Jonas Senkus MIC (1869 m. lapkričio 13 d. Irkinių kaime (dab. Alsėdžių sen.) – 1946 m. kovo 1 d. Žemaičių Kalvarijoje) – Romos katalikų dvasininkas Lietuvoje ir Rusijoje, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas.[1]

Biografija redaguoti

Studijavo Sankt Peterburge ir Fribūre (Šveicarija), pastarojo miesto universitete jam buvo pripažintas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1896 m. tarnavo Sankt Peterburgo Šv.Kotrynos bažnyčioje, kartu tuo pačiu metu dėstė tikybą net dešimtyje miesto mokyklų, tame tarpe ir lietuviškai Sankt Peterburgo Šv.Kotrynos gimnazijoje besimokantiems tautiečiams. 1912 m. buvo paskirtas Peterburgo karinės apygardos ir Rusijos imperijos kariuomenės gvardijos kapelionu.[2] Suteiktas Mogiliavo arkivyskupijos garbės kanauninko vardas. Tuometinėje Rusijos sostinėje suorganizavo lietuvišką Šv. Zitos draugiją, priklausė Lietuvių mokslo draugijai.

1918 m. grįžo į Žemaičių vyskupiją, buvo paskirtas Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Parapijoje steigė pradžios mokyklas ir parengiamuosius kursus, 1919 m. prisidėjo kuriant naują lietuvišką pradinę mokyklą, vėliau peraugusią į miesto Saulės gimnaziją, ir joje mokytojavo.[3] 1925 m. paskirtas Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonu. 1931 m. įstojo į Marijonų ordiną, buvo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gyveno Žemaičių Kalvarijoje. 1944 metų spalio mėnesį miestelyje įsikūrė Pabaltijo I–ojo fronto štabas, visi kalvarijiečiai buvo evakuoti. Kun. Jonas Senkus persikraustė pas netoliese įsikūrusius bajorus Daugėlas ir Jazdauskiškių kaime esančioje Sorų koplyčioje parapijiečiams teikė dvasines paslaugas.

Mirė Žemaičių Kalvarijoje, palaidotas Beržų kalno kapinėse.

Išnašos redaguoti

Šaltiniai redaguoti