Jokūbas Šimkevičius
| Jokūbas Šimkevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1775 m. Raseinių pavietas |
| Mirė | 1818 m. lapkričio 6 d. (~43 metai) Taukeliai, Daugailių valsčius |
| Veikla | gydytojas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žinomas (-a) už | visuomenės veikėjas, medicinos vadovėlių autorius |
Jokūbas Šimkevičius (lenk. Jakób Szymkiewicz, g. 1775 m. liepos 8 d. arba gruodžio 3 d. Raseinių paviete – m. 1818 m. lapkričio 6 d. Taukeliuose, Daugailių valsčiuje) – garsus XIX a. pradžios Vilniaus gydytojas, vienas pediatrijos pradininkų bei blaivybės idėjos propaguotojas Lietuvoje ir Lenkijoje, žymus masonas, visuomenės veikėjas, satyrikas, filantropas.
J. Šimkevičius kartu su kitais įkūrė ir ypač sustiprino pirmąją Rytų Europoje medicinos draugiją, siekiančią skleisti medicinos naujoves tarp gydytojų. Jis buvo pirmųjų modernių teorinės ir praktinės chirurgijos (1806 m.) bei vaikų ligų (1810 m.) vadovėlių autorius,[1] kaulų lūžių chirurginio gydymo, vaikų chirurgijos, ortodontologijos pradininkas tiek Lietuvoje, tiek tuometėje Rusijos imperijoje. J. Šimkevičiaus veikalą apie girtuoklystę (1818 m.) reikėtų laikyti XIX a. viduryje kilusio blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pirmtaku. Visuomeninė gydytojo veikla, pasireiškusi garsiosios „Nenaudėlių“ draugijos įkūrimu ir satyrinio laikraščio „Grindinio žinios“ leidyba, brandino krašte liberalias švietėjiškas, antibaudžiavines idėjas.
Biografija redaguoti
Mokėsi Raseiniuose. 1796 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Studijuodamas medicinos mokslus, privalėjo užsidirbti pragyvenimui. Vertėsi daugiausia privačiomis pamokomis, buvo įsidarbinęs raštinėje. Universitetą baigė 1802 m. Jaunas gydytojas sparčiai ėmė kopti profesinės karjeros laiptais. Trumpos stažuotės Paryžiuje metu J. Šimkevičius įgijo mokslų daktaro laipsnį ir teisę vadintis imperatoriaus leibmediku. Grįžęs iš Paryžiaus, dirbo Vilniuje, Gailestingųjų seserų ligoninėje, tapo jos vyriausiuoju gydytoju. buvo gerai žinomas Vilniuje gydytojas praktikas.
1805 m. Vilniaus gydytojai susibūrė į vieną pirmųjų to meto Rusijos imperijoje Medicinos draugiją. Jos organizavimo darbuose tarp 15 aktyvistų dalyvavo ir J. Šimkevičius. Draugijos veikla buvo labai reikšminga medicinos mokslo plėtrai, medikų kvalifikacijai kelti, apskritai sanitariniam švietimui plisti Lietuvoje. J. Šimkevičius vėliau buvo išrinktas ir šios draugijos pirmininku.
J. Šimkevičiaus veikla buvo pažymėta ryškiomis patriotinėmis nuostatomis. Gydytojas priklausė elitinei Vilniaus šviesuomenės masonų ložei „Uolusis lietuvis“, siekusiai liberalių pažiūrų ir švietimo sklaidos. Ložės veiklos formos, ypač mistifikuotos apeigos, jau nebeatitiko laiko dvasios. Todėl jis siūlę reformą, įtikinėdamas narius, kad visa veikla ir lėšos turėtų būti skiriamos savo krašto liaudies švietimo reikalams. Daugumai narių su šiais siūlymais nesutikus, J. Šimkevičius su vienminčiais įkūrė naują ložę „Reformuotas uolusis lietuvis”.
Daugiausia energijos ir išmonės J. Šimkevičius įdėjo į naujai steigiamą „Nenaudėlių“ („Szubrawcy”) draugiją, kurios pirmuoju prezidentu ir buvo išrinktas. Turėjo Perkūno slapyvardį. Tokia savo veikla jis norėjo paremti satyrinį laikraštėlį „Grindinio žinios“ („Wiadomości Brukowe“).[2]
Mokslininko, gydytojo praktiko ir rašytojo darbą J. Šimkevičius derino su labai aktyvia visuomenine veikla. 1817 m. J. Šimkevičiaus sveikata smarkiai pablogėjo. Jis sirgo plaučių džiova. Matyt, atsiliepė jaunystės nepriteklių metai. 1818 m. gegužę jis nusprendė palikti miestą, vildamasis, kad kaimo oras ir natūralus maistas gali kiek pagelbėti. Išvyko į savo nusipirktą dvarelį Taukeliuose, netoli Daugailių. Čia vienatvėje praleido paskutines savo gyvenimo dienas. J. Šimkevičius mirė 1818 m. lapkričio 6 d. būdamas 43 metų. Palaidotas, vykdant jo valią, po beržais dvaro kapinaitėse prie Taukelių koplyčios.[3]
Testamentu beveik visą savo uždirbtą gydytojo triūsu turtą J. Šimkevičius paskyrė švietimo reikalams: amatų mokyklai Vilniuje steigti, muzikos mokyklai išlaikyti, nusenusiems Vilniaus muzikantams remti, valstiečių vaikams mokyti. Prisimindamas savo sunkią kelio į mokslo aukštumas pradžią, įsteigė tris stipendijas universiteto studentams, kilusiems iš bajorų, miestiečių ir valstiečių.
J.Šimkevičius mokėjo ir rašė keturiomis kalbomis: lenkų, prancūzų, vokiečių ir lotynų. Rašė daugiausia lenkų kalba, kad būtų suprantama daugumai studentų ir Vilniaus gydytojų.
Kūryba redaguoti
- Nauka o chirurgii teoretycznej i praktycznej (1806)
- Nauka o chorobach dzieci (1810)
- Dzieło o pijaństwie (1818)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ J.Šimkevičiaus vadovėliui "Mokslas apie vaikų ligas" - 200 metų[neveikianti nuoroda]
- ↑ Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
- ↑ Jokūbo Šimkevičiaus kapas Taukeliuose Archyvuota kopija 2017-03-15 iš Wayback Machine projekto.