John Keats

Džonas Kitsas
angl. John Keats
John Keats by William Hilton.jpg
Džono Kitso portretas apie 1822 m., dailininkas William Hilton.
Gimė 1795 m. spalio 31 d.
Londonas, Didžioji Britanija
Mirė 1821 m. vasario 23 d. (25 metai)
Roma, Italija
Tėvas Tomas Kitsas
Motina Fransis Dženings Kits
Veikla poetas, romantizmo atstovas

Džonas Kitsas (Kytsas, angl. John Keats, 1795 m. spalio 31 d. Londonas, Didžioji Britanija – 1821 m. vasario 23 d. Roma) – anglų poetas, romantizmo atstovas. Buvo vienas žymiausių antrosios kartos romantizmo autorių kartu su Baironu ir P. B. Šeliu.[1]

Nors Džonui Kitsui dar esant gyvam kritikai jo eilėraščius vertino nelabai palankiai, po poeto mirties jo populiarumas išaugo.

XIX amžiaus pabaigoje Džonas Kitsas tapo vienu mylimiausių anglų poetų. Jo kūryba padarė didelę įtaką įvairiems autoriams. Chorchė Luisas Borchesas yra pasakęs, jog jo susidūrimas su Kitso kūryba buvo reikšminga jo gyvenimo literatūrinė patirtis.[2]

Ankstyvieji gyvenimo metai ir jaunystėKeisti

Džonas Kitsas gimė 1795 m. spalio 31 d. Londone Tomo Kitso ir jo žmonos Fransis Dženings šeimoje. Jis buvo vyriausiasis iš penkių Kitsų vaikų. Jo jaunesnieji broliai buvo Džordžas (1797−1841), Tomas (1799−1818), Edvardas (1801−1802) ir sesuo Fransis Meri „Fani“ (1803−1889), kuri ištekėjo už ispanų rašytojo Valentino Lianos Gutjereso (isp. Valentín de Llanos Gutiérrez). [3]

Džono Kitso tėvas žuvo nelaimingo atsitikimo metu 1804 m. balandžio 16 d.[4] Po dviejų mėnesių 1804 m. birželio 27 d. jo motina ištekėjo, tačiau antroji jos santuoka nebuvo laiminga, todėl vaikai iš pirmosios santuokos apsigyveno pas Dženings tėvus Edmontone, į šiaurę nuo Londono centro.

1803 m. rugpjūčio mėn. Dž. Kitsas įstojo mokytis į privačią mokyklą Enfilde, kurią valdė Džonas Klarkas.[5] Ši mokykla turėjo daug liberalesnį požiūrį nei prestižinės to meto mokyklos. [5] Joje Dž. Kitsas tobulėjo. Jis ypač domėjosi antikine graikų-romėnų kultūra ir istorija. Mokyklos savininko sūnus tapo geru Dž. Kitso draugu, jis pastūmėjo Džoną susidomėti renesanso literatūra, įskaitant Torkvato Taso, Edmundo Spenserio ir Džordžo Čapmano vertimus. Apie tuometinį jaunąjį Džoną Kitsą jo bičiulis Edvardas Holmsas vėliau rašė kaip turintį nepastovų charakterį, „nuolatos buvojantį ekstremaliose situacijose”, įkyrų bei kovingą. Kadangi Džonas nemažai skaitė, jau 13 metų būdamas laimėjo pirmąjį akademinį prizą. [5]

 
Roberto Benjamino Haydono sukurta Džono Kitso veido kaukė, saugoma Britų Nacionalinėje portretų galerijoje

1810 m. kovo mėnesį nuo tuberkuliozės mirė Dž. Kitso motina. Našlaičiais likusių vaikų globėjais buvo paskirti Džonas Sendelas ir Ričardas Abėjus. 1816 m. po Sendelo mirties vieninteliu globėju liko Ričardas Abėjus, kuris buvo laikrodininkas pagal profesiją.

Džonas Kitsas, netekęs tėvų, būdamas 15 metų amžiaus įsidarbino šeimos kaimyno daktaro Tomo Hamondo pagalbininku.[6] Vėliau Dž. Kitso mokyklos laikų bičiulis Kovdenas Klarkas šį poeto gyvenimo tarpsnį aprašė kaip ramiausią jo gyvenime.[7]

Baigęs mokyklą Dž. Kitsas buvo išsiųstas į Londoną mokytis medicinos; 1815 m. spalį tapo ligoninės Guy’s Hospital studentu. Šiuo metu ši ligoninė yra King's College London dalis.[6] Dž. Kitsas negalėjo sau leisti universitetinio išsilavinimo ir netgi neturėjo galimybių studijuoti klasikinių kalbų. Dėl to jo poezijoje gilus helenizmo pojūtis yra veikiau intuityvus, nes graikų poetų kūrybą Kitsas galėjo skaityti tik išverstą, o ne originalia kalba.

1816 m. Dž. Kitsas gavo licenciją, leidžiančią verstis vaistininko, gydytojo ir chirurgo praktika, tačiau iki metų pabaigos savo globėjui paskelbė, kad yra pasiryžęs būti poetu, o ne chirurgu. [6] Nors ir tęsė mediko darbą, Kitsas vis daugiau laiko skirdavo literatūros tyrinėjimams, ypač sonetų kūrybai. [6] Pirmąją poemą Dž. Kitsas parašė 1814 m., ji vadinosi „An Imitation of Spenser“. Poetą tuo metu įkvėpė du autoriai: Džeimsas Henris Hantas ir lordas Baironas.

1816 m. gegužės mėn. Džeimsas Henris Hantas sutiko paskelbti Kitso sukurtą sonetą „O Solitude“ savo žurnale „The Examiner“, kuris buvo vienas to meto liberaliausių leidinių.[8] Tai buvo pirmasis Kitso debiutas poezijoje spausdintame leidinyje, o jo bičiulis Čarlzas Kovdenas Klarkas tai apibūdino kaip savo draugo „Raudonojo laiško“ dieną.[4] Tarp 1816 metais parašytų Džono Kitso kūrinių buvo ir „To My Brothers“.[9] Tų pačių metų vasarą Dž. Kitsas kartu su bičiuliu Klarku išvyko į pajūrio miestą Margeitą, esantį už 24 kilometrų nuo Kenterberio, tam, kad atsidėtų kūrybai. Būtent čia Dž. Kitsas pradėjo savo kūrinį „Kalidoras“ (angl. Calidore).

On First Looking into Chapman's Homer

Much have I travell'd in the realms of gold,
And many goodly states and kingdoms seen;
Round many western islands have I been
Which bards in fealty to Apollo hold.
Oft of one wide expanse had I been told
That deep-browed Homer ruled as his demesne;
Yet did I never breathe its pure serene
Till I heard Chapman speak out loud and bold:
Then felt I like some watcher of the skies
When a new planet swims into his ken;
Or like stout Cortez when with eagle eyes
He star'd at the Pacific — and all his men
Look'd at each other with a wild surmise —
Silent, upon a peak in Darien.

—The sonnet "On First Looking into Chapman's Homer"
spalis, 1816.

Grįžęs į Londoną Dž. Kitsas apsigyveno Sautvarke Dean Street 8, rūpinosi tolesnėmis studijomis tam, kad taptų Karališkosios chirurgų kolegijos nariu.[10] 1816 m. rudenį bičiulis Klarkas supažindino Kitsą su Huntu, kuris buvo artimas lordo Bairono ir P. B. Šelio draugas. Po penkių mėnesių pasirodė Kitso poezijos knyga „Eilėraščiai“ (Poems), tarp eilėraščių buvo tokie žinomi jo kūriniai, kaip „I Stood Tiptoe“ ir „Sleep and Poetry“, kuriuos parašyti inspiravo Hantas.[8] Ši knyga nesulaukė susidomėjimo, nors, pvz., Džonas Hamiltonas Reinoldsas visai palankiai apie ją atsiliepė.[11]

Dž. Kitso leidėjas jautėsi nepatogiai dėl išleisto kūrinio, todėl poetas pakeitė leidėją. Naujasis leidėjas buvo susižavėjęs Dž. Kitso kūryba. Kartu su leidėju poetas vos po mėnesio nuo „Eilėraščių“ pasirodymo jau suplanavo naują leidinį, gavo už jį avansą. Minėtas leidėjas, Džeimsas Augustas Hesis (James Augustus Hessey), tapo artimu Kitso bičiuliu ir netgi leido šiam naudotis leidyklos patalpomis su kitais poetais susitikti. Dėka leidėjo, Dž. Kitsas susipažino su išsilavinusiu Etono teisininku Ričardu Vudhauzu, kuris patarė tiek literatūros, tiek teisiniais klausimais ir buvo giliai sužavėtas Kitso poezijos. Nors teisininkas pažymėjo, kad Kitsas gali būti „apsukrus, bailus, lengvai pažeidžiamas“, tačiau buvo įsitikinęs Kitsu kaip genijumi – poetu. Netrukus jie tapo artimais bičiuliais ir Vudhauzas ėmė rinkti medžiagą apie Kitso gyvenimą: dokumentus, laiškus ir t. t. Jo surinkta dokumentika yra vienas pagrindinių šaltinių apie Kitsą ir jo kūrybą.[12]

Vienas Dž. Kitso kūrybos tyrinėtojų vėliau rašė, jog Vudhauzas visur sekė Kitsą, kėlė jo poeziją į aukštumas, kovojo už ją, nuolat poetą skatino. Vėlesniais metais Vudhauzas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, lydėjusių Kitsą į nedidelį Greivsendo miestą (Gravesend), esantį Kente, prieš Kitso paskutinę kelionę į Romą.[10]

Nepaisant nepalankaus „Eilėraščių“ rinkinio vertinimo, Hantas paskelbė esė „Trys jauni poetai“ (apie Šelį, Kitsą ir Reinoldsą) bei publikavo Kitso sonetą „On First Looking into Chapman’s Homer“, įžvelgdamas jo ir šių poetų talentą.[13] Hantas supažindino Kitsą su daugeliu garsių savo aplinkos meno ir spaudos žmonių, įskaitant „The Times“ redaktorių Tomą Barnesą, rašytoją Čarlzą Lambą, dirigentą Vincentą Novelą ir poetą Džoną Hamiltoną Reinoldsą, kuris tapo artimu Kitso draugu. Hantas jaunuosius poetus įvardino kaip naująją poezijos srovę.[10]

1816 m. gruodžio mėn. Dž. Kitsas paskelbė savo globėjui Abėjui, kad nesivers medicinos praktika ir nebus gydytoju ir, kad šio amato nusprendė atsisakyti poezijos labui. Kitsas išleido daug lėšų medicinos studijoms ir, nepaisant finansinių sunkumų bei turimų įsiskolinimų, paskolino nemažas sumas pinigų iš savo tėvų palikimo draugams, tokiems kaip tapytojas Bendžaminas Heidonas. Dž. Kitsas paskolino 700 svarų sterlingų savo broliui Džordžui. Išskolinęs pinigus Kitsas nebegalėjo padengti savo paties turimų kreditų palūkanų.[14]

1837 m. balandžio mėn. palikęs stacionaro ligonius, kenčiantis nuo peršalimo ligų ir nepatenkintas gyvenimu drėgnose patalpose, Džonas Kitsas su savo broliais persikėlė į Hampstedą. Ir Džonas, ir Džordžas slaugė jų brolį Tomą, kuris sirgo tuberkulioze. Maždaug šiuo periodu Kitsas buvo supažindintas su kritikais Čarlzu Ventvortu Dilke ir Džeimsu Raisu.

1818 m. birželio mėn. Dž. Kitsas su savo draugu Čarlzu Armitidžu Braunu keliavo po Škotiją, Airiją ir Ežerų kraštą. Kitso brolis Džordžas ir jo žmona Džordžina lydėjo juos iki Lankasterio, o paskui išvyko į Liverpulį, iš kur pora emigravo į Ameriką. Amerikoje jie gyveno iki 1841 m. Kaip ir kitas Dž. Kitso brolis Tomas, šie abu taip pat mirė nuo tuberkuliozės, kuriai tame laikmetyje nebuvo veiksmingo gydymo. Grįžęs iš kelionių Dž. Kitsas toliau slaugė brolį Tomą. Jo biografai teigia, jog būtent tada Džonas Kitsas pirmą kartą pasigavo savo „šeimos ligos“ tuberkuliozės užkratą. [10]

Gyvenimas VentvorteKeisti

 
Namas Ventvorte, kuriame gyveno Džonas Kitsas (fotografuota 2007 metais). Šiuo metu name įkurtas Džono Kitso muziejus

Džonas Kitsas persikėlė į naujai pastatytą namą Ventvorte, priklausiusį jo bičiuliui Čarlzui Armitidžui Braunui. Jis buvo Hampstedo pakraštyje, dešimt minučių ėjimo pėsčiomis į pietus nuo jo senų namų. Nors 1818–1919 m. žiema poetui buvo sunkus laikotarpis, jos metu jis parašė savo brandžiausius kūrinius.[15] Kitsas buvo įkvėptas Viljamo Hazlito paskaitų apie anglų poetus, taip pat jis buvo susitikęs su Viljamu Vordsvortu. [15] Gyventi naujoje vietoje buvo patogu, bet šiek tiek nuobodu, Kitsas ilgėjosi savo draugų kompanijos iš senosios gyvenamosios vietos.[6]

Ventvorte Dž. Kitsas sukūrė penkias iš šešių savo didžiųjų odžių. „Odė Psichei“ (Ode to Psyche) buvo pirmoji iš jų. Pasak Brauno, „Odę lakštingalai“ (Ode to a Nightingale) Dž. Kitsas komponavo po slyvos medžiu sode.[16]

„Odė graikų vazai“ (Ode on a Grecian Urn) ir „Odė melancholijai“ (Ode on Melancholy) buvo įkvėptos sonetų ir tikriausiai parašytos po „Odės lakštingalai".[6] Dž. Kitso leidėjas išleido jo poezijos knygą pavadinimu „Endimionas“ (Endymion), kurią Kitsas dedikavo anglų poetui Tomui Čatertonui (pastarasis buvo laikomas talentingu ir daug žadančiu, tačiau baigė gyvenimą savižudybe būdamas 17 metų).[16] „Endimionas“ buvo nepalankiai įvertintas kritikų. Kai kurie apžvalgininkai nepagailėjo didelės dozės sarkazmo šiam Dž. Kitso kūriniui.

Jaunieji to meto anglų poetai buvo laikomi nemandagiais dėl jų išsilavinimo stokos, neformalaus rimo ir „žemos dikcijos“. Jie nebuvo lankę Itono, Harovo koledžų ar „Oksbridžo“ (pastarasis terminas apima Oksfordo ir Kembridžo universitetus) ir nebuvo kilę iš aukštesnių visuomenės klasių.[10]

1819 metais Dž. Kitsas parašė ir išleido savo kūrinius „Šv. Agnietės išvakarės“ (The Eve of St. Agnes), La Belle Dame sans Merci, „Hiperionas“ (Hyperion) ir „Lamia“, taip pat pjesę „Otho the Great“, nepalankiai įvertintą kritikų ir pastatytą tik 1950 metais.[17]

Dž. Kitso eilėraščiai „Fancy“, „Bards of Passion and of Mirth“ buvo įkvėpti Ventvorto sodų grožio. 1819 m. rugsėjo mėn. pritrūkęs pinigų ir atsidūręs beviltiškuose svarstymuose apie žurnalistikos ar laivo chirurgo pareigas, Kitsas kreipėsi į savo leidėjus su nauja eilėraščių knyga. [6] Leidėjai nebuvo sužavėti pastaruoju kūriniu, eilėraščiai atrodė painūs, kai kur keliantys pasibjaurėjimo jausmą, atrodė, jog tai nebuvo poezija apie moters grožį.[13]

Paskutinieji Dž. Kitso kūriniai, kuriuos jis pats matė išspausdintus buvo „Lamia“, „Isabella“, „Šv. Agnietės išvakarės“ ir „Other Poems“. Šie kūriniai publikuoti 1820 m. liepos mėn. Jie susilaukė palankesnių įvertinimų nei „Endimionas“.[6]

Ventvorto name, kuriame gyveno Džonas Kitsas, įkurtas poeto muziejus.[18]

Džono Kitso mylimosiosKeisti

1817 m. gegužės mėn. atostogaudamas viename kaime, esančiame netoli Heistingso, Kitsas susidraugavo su Izabele Džouns. Ši mergina apibūdinta kaip talentinga, pakankamai finansiškai apsirūpinusi, apsiskaičiusi, šiek tiek mįslinga Kitso gyvenimo dalis.[10] Ši jų draugystė buvo veikiau platoniška, bent taip Kitsas rašė laiškuose bičiuliams.[13]

 
Soneto „Brightstar" tekstas, 1820 m.

Laiškai ir išlikę eilėraščių eskizai leidžia manyti, kad Kitsas pirmą kartą susitiko su Fransis (Fani) Braun 1818 m. rugsėjo–lapkričio mėn.[13] Tikėtina, kad aštuoniolikmetė Fani Braun lankėsi vienoje šeimoje Ventvorte, prieš jai šiame mieste apsigyvenant. Ji buvo gimusi 1800 m. rugpjūčio 9 d. Vakarų Hampstedo rajone. Kaip ir Kitso senelis, jos senelis turėjo Londone užeigą ir abu dėl tuberkuliozės prarado kelis šeimos narius. Braun vardas buvo toks pats kaip ir Kitso motinos, mergina buvo šiek tiek artistiška, skoningai besirengianti.[13]

1818 m. lapkričio mėn. Braun su Kitsu tapo pora, tačiau jų santykius šiek tiek temdė poeto tuberkuliozė.[13] Nuo 1819 m. balandžio Fani Braun su savo išsiskyrusia motina jau pastoviai apsigyveno Ventvorte ir su Kitsu galėjo matytis kiekvieną dieną. Dž. Kitsas merginai skolino knygas, kaip Dantės „Pragaras”. Būtent šią knygą jie skaitė kartu. Dž. Kitsas jai dedikavo savo garsųjį eilėraštį „Bright Star“. Tai buvo nebaigtas darbas, kurį jis tęsė iki paskutinių savo gyvenimo mėnesių, ir ši poema siejama su Kitso ir Fani Braun draugyste. Dž. Kitsas savyje išgyveno didelį konfliktą žinodamas, kad jo finansinės galimybės ribotos ir jog jo kaip poeto lūkesčiai neleidžia jam vesti Braun. Sąmyšio, tamsumos pojūčiai, depresija atsispindi Kitso eilėraščiuose „Šv. Agnietės išvakarės“, „La Belle Dame sans Merci“, kuriuose aprašyta kartu ir meilė, ir mirtis.

Tuberkuliozė vis labiau kankino poetą, todėl gydytojai jam patarė persikelti į kraštus su šiltesniu klimatu. 1820 m. rugsėjo mėn. Dž. Kitsas išvyko į Romą žinodamas, kad greičiausiai daugiau nebematys mylimosios Fani Braun. Išvykęs jis jautėsi jai negalintis nei parašyti, nei skaityti jos laiškų, nors jis susirašinėjo su motina.[6] Romoje Dž. Kitsas mirė po penkių mėnesių. Nė vienas iš F. Braun laiškų Dž. Kitsui ar jo jai, neišliko.[19] Fani Braun po poeto mirties jo gedėjo 6 metus.[18]

LeidiniaiKeisti

  • Keats’s Poetry and Prose. Ed. [(Jeffrey N. Cox)]. New York: W.W. Norton Co., 2008. ISBN 978-0393924916.
  • John Keats. Ed. Susan Wolfson. Longman, 2007.
  • Selected Letters of John Keats. Ed. Grant F. Scott. Harvard University Press, 2002.
  • John Keats: Poetry Manuscripts at Harvard, a Facsimile Edition. Ed. Jack Stillinger. Harvard University Press, 1990. ISBN 0-674-47775-8.
  • Complete Poems. Ed. Jack Stillinger. Harvard University Press, 1982.
  • The Poems of John Keats. Ed. Jack Stillinger. Harvard University Press, 1978.
  • The Letters of John Keats 1814–1821 Volumes 1 and 2 Ed. Hyder Edward Rollins. Harvard University Press, 1958.
  • The Complete Poetical Works of John Keats. Ed. H. Buxton Forman. Oxford: Oxford University Press, 1907.
  • The Complete Poetical Works and Letters of John Keats. ed. Horace Elisha Scudder. Boston: Riverside Press, 1899.

FilmasKeisti

Džono Kitso biografiją ir apie jo draugystę su Fani Braun pasakojantis filmas, pavadinimu: „Bright Star", 2009.

Poezijos vertimaiKeisti

Kornelijaus Platelio versti trys Džono Kitso eilėraščiai iš „Keats Poetical Works". – New York: Oxfrord University Press, 1987, skelbti žurnale „Literatūra ir menas", iš 3482/ 28 žurnalo (2014-07-11) [3].

Su Dž. Kitso lyrikos pavyzdžiais lietuvių k. galima susipažinti šiuose leidiniuose:[20]

  • Lyrinis pasikalbėjimas. Vilnius : Vaga, 1970, 63, [1] p.
  • Skiriama M. : pasaulio meilės lyrika. Vilnius : Tyto alba, 2015, 327, [1] p.
  • Klasikinės anglakalbės poezijos perlai. Vilnius : Alumnus, 2017, 189, [2] p.

ŠaltiniaiKeisti

  1. O’Neill, Michael & Mahoney Charles (Eds.) (2007). Romantic Poetry: An Annotated Anthology. Blackwell. ISBN 0-631-21317-1.
  2. Jorge Luis Borges (2000). This Craft of Verse. Harvard University Press, 98–101.
  3. Literary gossip. The Week: a Canadian journal of politics, literature, science and arts. 1 (4): 61. 27 December 1883. [1]
  4. 4,0 4,1 Colvin, Sidney (1970). John Keats: His Life and Poetry, His Friends, Critics, and After-Fame. New York: Octagon Books.
  5. 5,0 5,1 5,2 Gittings, Robert (1954). John Keats: The Living Year. 21 September 1818 to 21 September 1819. London: Heinemann.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 6,8 Kelvin Everest, „Keats, John (1795–1821)", Oxford Dictionary of National Biography, Oxford University Press, 2004.
  7. Motion, Andrew (15 April 1999). Keats. University of Chicago Press. ISBN 9780226542409.
  8. 8,0 8,1 Hirsch, Edward (Ed.) (2001). Complete Poems and Selected Letters of John Keats. Random House Publishing. ISBN 0-375-75669-8.
  9. Keats, John (1816). „Sonnett VIII. To My Brothers". Allpoetry.com. [2].
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 Motion, Andrew (1997). Keats. London: Faber.
  11. Gittings, Robert (1987) Selected poems and letters of Keats London: Heinemann.
  12. „Keats, John (1795–1821)", Oxford Dictionary of National Biography, Oxford University Press, 2004.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 13,5 Gittings, Robert (1968). John Keats. London: Heinemann.
  14. Bate, Walter Jackson (1964). John Keats. Cambridge, Mass.: Harvard University Press.
  15. 15,0 15,1 O’Neill, Michael & Mahoney Charles (Eds.) (2007). Romantic Poetry: An Annotated Anthology. Blackwell. ISBN 0-631-21317-1.
  16. 16,0 16,1 Brown, Charles Armitage (1937). The Life of John Keats, ed. London: Oxford University Press.
  17. A preface to Keats (1985) Cedric Thomas Watts, Longman, University of Michigan p90 ISBN 9780582353671.
  18. 18,0 18,1 Kennedy, Maev. „Keats" London home reopens after major refurbishment". The Guardian, 22 July 2009.
  19. Houghton Library, Harvard University, I shall ever be your dearest love: John Keats and Fanny Brawne. „1820“.
  20. LIBIS DB

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.