Jim Corbett
| Džimas Korbetas angl. Jim Corbett | |
|---|---|
| |
| Džimas Korbetas | |
| Gimė | 1875 m. liepos 25 d. Naini Talas, Utarakhandas, Britų Indija |
| Mirė | 1955 m. balandžio 19 d. (79 metai) Njeris,  Kenija
|
| Tėvas | Christopher William Corbett |
| Motina | Mary Jane Corbett |
| Veikla | britų medžiotojas, gamtininkas, rašytojas |
 Vikiteka |
Jim Corbett |
Džimas Korbetas (angl. Jim Corbett, g. 1875 m. liepos 25 d. – m. 1955 m. balandžio 19 d.) – britų medžiotojas, pėdsekys, gamtininkas ir rašytojas, Indijoje sumedžiojęs daugelį žmogėdrų tigrų ir leopardų. Jis turėjo užsitarnavęs pulkininko laipsnį Britų Indijos armijoje ir dažnai buvo kviečiamas Jungtinių Agros ir Oudo provincijų (dab. Utar Pradešo ir Utarakhando valstijų) vyriausybės nušauti žmones puolančius tigrus ir leopardus netoliese esančiuose Garhvalo ir Kumaono regionų kaimuose. Už sėkmę gelbstint regiono gyventojus nuo žmogėdrų žvėrių, jis pelnė žmonių pagarbą, daugelis jį laikė sadhumi – šventuoju.[1]
Jis savo medžiokles ir išgyvenimus aprašė knygose „Kumaono žmogėdros“, „Jungle Lore“ ir kitose, kurios sulaukė kritikų pripažinimo ir komercinės sėkmės. Jis buvo aistringas fotografas, pasisakė už būtinybę apsaugoti Indijos laukinę gamtą nuo naikinimo. Išėjęs į pensiją, pradėjo rašyti knygas apie Indijos gamtą, pavojingų plėšrūnų medžiokles ir paprastų Britų Indijos žmonių gyvenimus. Jo vardu 1957 m. pavadintas Džimo Korbeto nacionalinis parkas.
Biografija redaguoti
Korbetas gimė britų šeimoje Kumaono regione, šiaurės Indijoje, Himalajų priekalnėse, dabartinėje Indijos Utarakhando valstijoje. Jis užaugo didelėje šešiolikos vaikų šeimoje ir buvo aštuntasis iš jų. Šeima persikėlė į šias vietas 1862 m., kuomet tėvas atsistatydino iš karinės tarnybos ir gavo pašto viršininko vietą Naini Tale. Šeima žiemai persikeldavo į savo kotedžą Kaladhungio kaime arčiau Himalajų, kur mažasis Džimas praleido daug laiko. Jis nuo vaikystės žavėjosi laukine gamta, išmoko atskirti paukščių ir gyvūnų balsus. Bėgant metams jis tapo geru medžiotoju ir pėdsekiu. Mokėsi „Oak Openings“ mokykloje bei Naini Talo Šv. Juozapo koledže. Nesulaukęs nė 19 metų, jis metė mokslą ir pradėjo dirbti Bengalijos ir Šiaurės vakarų geležinkeliuose, pirmiausia – degalų inspektoriumi Manakpure (Pandžabas), o vėliau kaip rangovas Mokameh Ghat krovinių stotyje Bihare.
Dokumentais užfiksuota, kad nuo 1907 iki 1938 m. Korbetas susekė ir nukovė 19 tigrų ir 14 leopardų, oficialiai įvardytų žmogėdromis. Šie gyvūnai buvo atsakingi už daugiau nei 1200 žmonių mirtį. Pirmasis jo nušautas žvėris, Čampavato tigrė, buvo dokumentais patvirtintų 436 žmonių mirčių priežastis.[2]
Korbetas taip pat nušovė Panaros leopardą, kuris, sužeistas brakonieriaus, nebegalėjo susimedžioti savo įprasto grobio ir tapęs žmogėdra nužudė apie 400 žmonių. Liūdnai pagarsėjęs buvo Korbeto nušautas Rudraprajago leopardas. Jis 8 metus terorizavo vietinius žmones ir piligrimus, keliavusius į Kedarnatho ir Badrinatho šventoves. Šio leopardo kaukolės ir dantų analizė atskleidė nesveikas dantenas ir sulaužytus dantis, kurie neleido medžioti įprasto grobio, dėl ko žvėris tapo žmogėdra. Kitų panašių grobuonių kaukolių, kaulų ir odos tyrimai rodė, kad daugelis jų buvo ligoti, kentėjo nuo tokių įsisenėjusių žaizdų, kaip dygliatriušių giliai įsmigę ir nulūžę kieti dygliai ar negyjančios šautinės žaizdos.[3]
Knygos „Kumaono žmogėdros“ pratarmėje Korbetas rašė:[3] „Žaizda, dėl kurios tigras tapo žmogėdra, gali būti nesėkmingas medžiotojo šūvis, kuomet nebuvo persekiojamas sužeistas gyvūnas, arba susidūrimo su dygliatriušiu rezultatas“. Kadangi 1900–aisiais plėšriųjų gyvūnų medžioklė buvo plačiai paplitusi tarp aukštesniųjų Britanijos Indijos sluoksnių, tai lėmė reguliarų žmogėdrų pasirodymą. Jo paties žodžiais, Korbetas tik kartą nušovė gyvūną, nekaltą dėl žmonių mirties, ir labai dėl to apgailestavo. Jis pažymėjo, kad žmogėdros plėšrūnai patys sugeba persekioti medžiotoją. Todėl jis eidavo medžioti vienas ir persekiojo žvėrį pėsčiomis. Jis dažnai medžiojo su savo šunimi – spanieliu Robinu.
Pirmojo pasaulinio karo metu Korbetas suformavo 500 žmonių būrį ir išvyko į Prancūziją, kur vadovavo 70-ajam Kumaono darbo korpusui. Jo vadovavimas buvo labai sėkmingas – iš visų žmonių, kurie atvyko su juo iš Indijos, per visą laiką mirė tik vienas žmogus ir tai dėl jūros ligos. 1918 m. Korbetui buvo suteiktas majoro laipsnis.[1]
1924 m. Korbetas išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaladhungio kaime. Čia jis turėjo savo pirmąją kino kamerą, pradėjo kurti filmus apie tigrų gyvenimą. Nors jis puikiai žinojo džiungles, dėl gyvūnų slaptumo buvo labai sunku padaryti gerus kadrus. Korbetą jaudino tigrų likimas ir jų buveinės. Jis skaitė paskaitas moksleiviams apie gamtos paveldą ir poreikį tausoti miškus bei jų fauną, prisidėjo kuriant „Laukinės gamtos apsaugos asociaciją“ Jungtinėse provincijose ir Visos Indijos konferenciją laukinės gamtos išsaugojimui. Prisidėjo kuriant pirmąjį Kumaone Heilio nacionalinį parką.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Korbetui jau buvo maždaug 65 metai, todėl jo nešaukė į kariuomenę. Bet jis vis tiek pasiūlė savo paslaugas vyriausybei ir buvo paskirtas regiono karinės paramos fondo viceprezidentu. 1944 m. vasario mėn. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, jis buvo paskirtas vyresniuoju instruktoriumi rengiantis kariniams veiksmams džiunglių sąlygomis. 1944 m. kovo mėn. jis buvo išsiųstas į Birmą studijuoti galimo operacijų teatro. Vėliau jis instruktavo kovotojus Centrinių provincijų Čchindvaros regione ir įvairiose karinėse bazėse. Maždaug po metų dėl maliarijos paūmėjimo Korbetas buvo priverstas palikti armiją ir grįžti namo.
1947 m. Korbetas su seserimi Maggie persikėlė į Njerį Kenijoje. Jis toliau rašė knygas ir saugojo gamtą, pasisakydamas prieš džiunglių kirtimą. Mirė nuo širdies smūgio 1955 m. balandžio 19 d., būdamas 79 metų, praėjus kelioms dienoms po to, kai baigė savo šeštąją knygą „Medžių viršūnės“. Buvo palaidotas Njerio anglikonų bažnyčios kapinėse.