Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jevgenijus Krupnovas
rus. Евгений Игнатьевич Крупнов
Gimė: 1904 m. kovo 16 d.
Mozdokas, Šiaurės Osetija
Mirė: 1970 m. rugsėjo 29 d. (66 metai)
Maskva
Veikla: rusų archeologas
Alma mater: Maskvos universitetas
Žymūs apdovanojimai:

1963 m. – Lenino premija

Jevgenijus Krupnovas (rus. Евгений Игнатьевич Крупнов, 1904 m. kovo 16 d. Mozdokas, Šiaurės Osetija1970 m. rugsėjo 29 d. Maskva) – rusų archeologas, istorijos mokslų daktaras. Šiaurės Kaukazo tautų archeologijos, etnogenezės, senovės ir viduramžių istorijos tyrėjas.

BiografijaKeisti

1930 m. baigė Maskvos universitetą. 1960 m. istorijos mokslų daktaras.

1930-1951 m. dirbo Maskvos istorijos muziejuje. Nuo 1937 m. dirbo ir TSRS mokslų akademijos Archeologijos institute, 1962-1970 m. Neolito ir bronzos amžiaus sektoriaus vadovas, nuo 1964 m. profesorius.

Mokslinė veiklaKeisti

Vykdė archeologijos tyrinėjimus 1946-1949 m. Kabardoje-Balkarijoje, 1957-1962 m. Šiaurės Osetijoje, 1957-1966 m. |Čečėnijoje-Ingušijoje, studijavo Kaukazo tautų folklorą, liaudies meną. Nagrinėjo Kaukazo ir Artimųjų Rytų senovės tautų ryšius, remdamasis 3 tūkstantmečio paminklų tyrimų medžiaga iškėlė hipotezę apie Užkaukazės ir Šiaurės Kaukazo tautų etninį bendrumą, ją aptarė knygoje „Kaukazo seniausioji kultūra ir Kaukazo tautų etninis bendrumas“. Aprašė Kobano kultūros archeologijos paminklus ir išskyrė kultūrai būdingus bruožus. Vienas pirmųjų 1966 m. paskelbė studiją apie Čečėnijos-Ingušijos senovės istoriją.[1]

BibliografijaKeisti

  • Древняя история Кабарды (Kabardos senovės istorija ir kultūra), 1957 m.
  • Средневековая Ингушетия (Viduramžių Ingušija), monografija, 1959 m.
  • Древняя история Северного Кавказа (Šiaurės Kaukazo senovės istorija), 1960 m.
  • О древних связях юга СССР и Кавказа со странами Ближнего Востока, 1963 m.
  • Kaukazo seniausioji kultūra ir Kaukazo tautų etninis bendrumas, 1964 m.

ĮvertinimasKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Jevgenijus Krupnovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 147 psl.