Jersika
| Latgalių genties žemė: Jersika / Gerzika | |
|---|---|
| |
| Jersikos piliakalnis | |
| Šalis | Latvija (Latgala) |
| Tautos | latgaliai |
| Laikotarpis | XIII a. |
| Miestai | Jersika |
| Atskilo nuo | Polocko |
| Prijungta prie | Livonijos |
| |
Jersika (latv. Jersika, lot. Gerzika, Gercike, Gerceke, rus. Ерсика, Герцике) – istorinė latgalių žemė, buvusi latgalių arealo pietvakarinėje dalyje. Jersika buvo pagrindinė latgalių žemė. Jos politinis centras buvo istorinis Jersikos piliakalnis (dar žinomas kaip Cargradas rus. Царьград, vok. Zargrad), 165 km į pietryčius nuo Rygos.
Etimologija
redaguotiVietovardį Jersiką linkstama kildinti iš variagų žodžio gardar („tvirtovė“), kurio vienas užrašymo variantų buvo gerzkr. Jis susijęs ir su tos pačios kilmės slavų žodžiu городище (miestelis).[1] Jersika iš pradžių vadinta tik Jersikos pilis, o vėliau pavadinimas pradėtas naudoti visai žemei.
Jersikos žemės pagrindinė dalis, atrodo, dar buvo vadinama Letija (lot. terra, quae Lettia dicitur), o jos valdoma rytinė dalis - Latgala (t.y. „Letijos galas“). Taigi, kažkuriuo metu terminai reiškė skirtingas teritorijas. Ilgainiui jie pradėti naudoti sinonimiškai, įvardijant visą latgalių gyvenamų žemių teritoriją.[2]
Teritorija
redaguotiJersikos pagrindinė žemė (Letija) užėmė teritorijas centrinėje Latvijoje (dab. Lyvanų, Maduonos savivaldybės, Jekabpilio savivaldybės šiaurė ir teritorijos gretimose savivaldybėse). Čia teka Dauguvos intakai Aiviekstė ir Dubna. Svarbiausios Jersikos pilys be pagrindinės buvo Autinė, Cesvainė, Marciena, Asuotė ir kitos.
Jos pietvakarinė riba buvo Dauguvos upė, kur ji ribojosi su Sėla. Į rytus nuo Jersikos buvo Lotigola, šiaurės rytuose - Atzelė. Šiaurėje buvo retai gyvenama Lyvių aukštuma, kuri atskyrė nuo Talavos. Į vakarus nuo Jersikos buvo Kuoknesė, Idumėja ir Imera.
Raida
redaguotiJersikos teritorija nuo seniausių laikų buvo apgyvendinta finougrų genčių. Tik I tūkst. pabaigoje ji buvo pradėta baltizuoti. Nors Jersikos piliakalnis buvo apgyvendintas nuo I a. pr. m. e., jame aiškūs baltų latgalių radiniai randami tik nuo X a.
Seniausia rašytinė Jersikos istorija siejama su Polocko kunigaikštyste, kuri XI–XII a. turėjo prekybinių interesų Latgaloje. Polockas buvo sujungtas Dauguvos upe su Jersika, kas palengvino krašto kolonizaciją. 1107 m. Polockas Dauguvos upe surengė karo žygį per Jersiką į Žiemgalą, tačiau mūšį pralaimėjo. Polockas valdė būsimosios Lotigolos, Jersikos ir Kuoknesės regionus dėl priėjimo prie Baltijos jūros. Jersikos piliakalnyje randamos pravoslaviškų cerkvių liekanos, kas rodo šios religijos plitimą pagoniškame krašte.
Tik Polockui nusilpus ir atsiradus naujam priešui vakaruose – kryžiuočiams, šios žemės galėjo tapti nepriklausomos. Kalavijuočių ordinas, vadovaujamas Rygos vyskupo Alberto siekė užimti Jersikos pilį, kad sumažintų Polocko dominavimą. 1203 m. vienintelis žinomas Jersikos kunigaikštis Visvaldis (valdė apie 1203-1239) kartu su Polocko ir Lietuvos pajėgomis užpuolė ordiną. Tačiau pastarajam pavyko sudaryti sąjungą su vakariausiais latgalių kunigaikščiais.
1209 m. Visvaldis buvo nugalėtas Rygos vyskupo Alberto, jo lietuvė žmona buvo paimta į nelaisvę, o medinė Jersikos pilis sudeginta. Netrukus pilis buvo atstatyta. Visvaldis buvo priverstas atiduoti savo kunigaikštystę Albertui kaip dovaną Rygos bažnyčiai, ir atgavo tik jos rytinę dalį, kurią valdė kaip feodą iki savo mirties.[3]
1211 m. Jersikos dalis, vadinta „Latvia“ (terra, quae Lettia dicitur), kuri buvo perleista Rygos bažnyčiai, buvo padalinta tarp Rygos vyskupo ir Livonijos ordino. Po karaliaus Visvaldžio mirties 1239 m., jo feodas atiteko Livonijos ordinui, bet buvo kelis kartus ginčijamas ir užkariaujamas Lietuvos ir Novgorodo kunigaikščių.
1281 m. vykusiame Jersikos mūšyje lietuviai, vadovaujami Traidenio, paėmė Livonijos ordinui svarbią Jersikos pilį. Tada ordinas 1281 m. iškeitė Daugpilį į Jersiką. Pati lietuvių įgula išbuvo Daugpilyje iki 1313 m.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes, 99-100, 472. St. Petersburg in 1892.
- ↑ "Latgales Vēstnesis", 21.05.1937, F. Kemps "The Reign of the King of Gersikas" (printed from the 1943 manuscript). Jasmuiža
- ↑ BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 14 p. ISBN 9986-9034-0-8.
Nuorodos
redaguoti- Jersikos pilies rekonstrukcija Archyvuota kopija 2012-08-05 iš Wayback Machine projekto.
- A. Jersikas karaļvalsts. Senatne un Māksla. 1936. Nr.1, 5.-31.lpp Archyvuota kopija 2011-09-27 iš Wayback Machine projekto. lv