Jekaterinoslavo gubernija
Jekaterinoslavo gubernija (rus. Екатеринославская губерния, ukr. Катеринославська губернія) – Rusijos imperijos gubernija. Gubernijos administracinis centras buvo Jekaterinoslavas (dabartinis Dnipras). Šiandien jos teritorija yra Ukrainos dalis.
Jekaterinoslavo gubernija rus. Екатеринославская губерния ukr. Катеринославська губернія | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| |||||||
Jekaterinoslavo gubernija Rusijos imperijoje | |||||||
Valstybė | Rusijos imperija | ||||||
Administracinis centras | Jekaterinoslavas | ||||||
Oficialios kalbos | rusų, vėliau ukrainiečių | ||||||
Gyventojų | 2 113 700 (1897) | ||||||
Plotas | 63 391 km² |
Istorija
redaguotiGubernija buvo įkurta 1802 m. iš Jekaterinoslavo vietininkystės. Ji šiaurėje ribojosi su Charkovo gubernija ir Poltavos gubernija, vakaruose ir pietvakariuose – su Chersono gubernija, pietuose – su Tauridės gubernija ir Azovo jūra, o rytuose – su Dono kazokų sritimi.
Suskirstymas
redaguoti1913 m. gubernijoje buvo 8 apskritys:[1]
- Aleksandrovo,
- Aukštutinio Dniepro,
- Bachmuto,
- Jekaterinoslavo,
- Mariupolio,
- Novomoskovsko,
- Pavlogrado,
- Slavianoserbsko.
Pagrindiniai miestai
redaguotiPopuliacija 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis:
- Jekaterinoslavas – 112 839
- Mariupolis – 31 116
- Luhanskas – 20 404
- Bachmutas – 19 316
- Zaporožė – 18 849
- Pavlohradas – 15 775
- Novomoskovskas – 12 883
- Verchniodniprovskas – 6 501
- Slavianoserbskas – 3 122
Šaltiniai
redaguoti- Екатеринославская губерния // — Т. XIa (1894): Евреиновы — Жилон. — С. 582–586; Доп. Т. Ia (1905): Гаагская конференция — Кочубей. С. 730.
- Маркова О. Є., Хведченя С. Б. Катеринославська губернія
- Гай-Нижник П. П. Катеринославська губернія
- Новороссия в первой половине XIX в. (1802—1858 гг.).
- Екатеринославская губерния // Справочник по истории Коммунистической партии и Советского Союза 1898—1991.
- ↑ Волостныя, станичныя, сельския, гминныя правления и управления, а также полицейские станы всей России с обозначением места их нахождения. – Киев, Изд-во Т-ва Л. М. Фиш, 1913. // psl. 127 (PDF 27–28 psl.)