Jean Michel Jarre

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Žanas Mišelis Žaras (Jean Michel André Jarre, gimęs Lione 1948 m. rugpjūčio 24 d.) – prancūzų elektroninės muzikos kompozitorius.

Jean Michel Jarre

Biografija

Vaikystė ir paauglystė

Ž. M. Žaras gimė Moriso Žaro (Maurice Jarre) ir Fransetės Pežo (Francette Pejot) muzikų šeimoje. Jau nuo pat mažų dienų jam didelę įtaką padarė jo senelis, irgi muzikantas ir meistras, kuris Prancūzijos radijui sukūrė pirmąją garsų maišymo konsolę. 5 metų amžiaus Žaras pradėjo mokytis groti pianinu. Visą vaikystę ir paauglystę, greta bendrojo lavinimo dalykų, jis mokėsi ir muzikos, vėliau įstojo į Paryžiaus konservatoriją. Ten įgijo tvirtų žinių apie klasikinę muziką ir instrumentus, domėjosi savo laikmečio muzika, mokėsi groti elektrine gitara, dalyvavo kelių septinto dešimtmečio roko ir džiazo grupių veikloje (laimėjo pirmąją vietą Paryžiaus gatvės muzikos festivalyje), suvaidino filme, kur atliko dainą.

Karjeros pradžia

1968 m. yra vieni svarbiausių metų Žaro gyvenime: viena vertus, jis baigia lyginamosios literatūros bakalaurą, kita vertus, susipažįsta su Pjeru Šeferu (Pierre Schaeffer) ir išmaino konservatoriją į Muzikinių tyrimų grupę, kurią įsteigė Šeferas siekdamas suburti šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjus ir tyrinėtojus, ieškančius naujų muzikinės raiškos būdų. Pajutęs aistrą elektroakustinei muzikai, Žaras parodo savo sugebėjimus manipuliuodamas magnetofonu ir magnetinėmis juostelėmis bei kurdamas kūrinių eskizus.

Jau 1969 m. sukuria pirmuosius elektroakustinės muzikos kūrinius, skirtus Reimso kultūros rūmams: Happiness is a sad song, vėliau Erosmachine ir La Cage. Pastarasis kelių egzempliorių tiražu išleidžiamas 1971 m. po to, kai dėl nesutarimų jis palieka Muzikinių tyrimų grupę.

Tais pačiais metais kaip minėtos grupės dalyvis, įgyjęs šiokį tokį kompozitoriaus vardą, sukuria AOR – ekperimentinį kūrinį baletui, kuris tuo pačiu pavadinimu atliekamas Paryžiaus Operoje (Opéra de Paris). Taip Žaras tampa jauniausiu Paryžiaus Operos kompozitoriumi.

Ž. M. Žaras ima kurti nepriklausomai. 1972 m. susipažįsta su Franciu Dreifusu (Francis Dreyfus), ir jo kuklus repertuaras pasipildo kino garso takeliais bei keletu dainų. Parašo garso takelį filmui Les Granges brûlées („Sudegę kluonai“), tuo pat metu išleidžia antrąjį eksperimentinį albumą Deserted Palace. 1974 m. susipažįsta su Mišeliu Gaisu (Michel Geiss), kuris tampa artimu draugu ir padeda jo tolesnėje karjeroje.

Karjera

1976 m. išleidžia Oxygène – pirmąjį teminį albumą, trunkantį apie 40 minučių ir padalintą į 6 dalis. Priešingai nei tokios grupės kaip vokiečių Kraftwerk, pasižyminčios šaltu ir itin techniniu stiliumi, Žaras to laikmečio analoginiais sintezatoriais sukuria melodingą kelionę. Išleistas lapkričio mėn., albumas tampa tarptautiniu įvykiu. Visame pasaulyje pagrindinė albumo tema užkopia į klausomiausių kūrinių sąrašų viršus. Žaras ta proga apdovanojamas Charles Cros akademijos plokštelės aukščiausia premija. 1977 m. amerikiečių žurnalas People jį paskelbia metų žmogumi. Polydor įsigyja teisę platinti jo kūrinius visame pasaulyje.

1978 m. lapkritį pasirodo albumas Equinoxe, susilaukęs panašaus pasisekimo kaip ir pirmasis. Tais pačiais metais Žaras ima bendradarbiauti su Mišeliu Gaisu.

1979 m. Žaras pasižymi kaip ypatingas renginių organizatorius: liepos 14 d. Konkordo aikštėje Paryžiuje jis surengia nemokamą koncertą, į kurį susirenka apie milijonas (neskaičiuojant Eurovizijos tinklo žiūrovų, kurie taip pat galėjo stebėti renginį). Už šį įvykį jis įtraukiamas į Gineso rekordų knygą, nors tai nebuvo jo paskutinis toks megaspektaklis su šviesos efektais, lazeriais, pirotechnika ir pan. SACEM (Valstybinė autorių, kompozitorių ir muzikos leidėjų asociacija) už prancūzų kultūros sklaidą pasaulyje suteikia jam aukso medalį.

Albumai

• 1972: Deserted Palace
• 1973: Les Granges brûlées
• 1976: Oxygène
• 1978: Equinoxe
• 1981: Les Chants Magnétiques
• 1983: Musique pour Supermarché
• 1984: Zoolook
• 1986: Rendez – vous
• 1988: Révolutions
• 1990: En attendant Cousteau
• 1993: Chronologie
• 1997: Oxygène 7-13
• 1998: Odyssey Through O2
• 2000: Metamorphoses
• 2001: Interior music
• 2002: Sessions 2000
• 2003: Geometry of Love
• 2004: AERO
• 2007: Téo & Téa
• 2007: Oxygène: New Master Recording
• 2015: Electronica 1: The Time Machine
• 2016: Electronica 2: The Heart of Noise
• 2016: Oxygene 3
• 2018: Equinoxe Infinity
• 2021: Amazônia
• 2022: Oxymore