Atverti pagrindinį meniu
Jazidas I
Drachm of Yazid I, 676-677.jpg
Jazido I vardo drachma.
Gimė apie 645 m.
Mirė 683 m.
Pareigos kalifas

Jazidas I (arab. أبو خالد يزيد بن معاوية = Abū Ḫālid Yazīd ibn Muʿāwiya, ~645 – 683 m.) – VII a. arabų kalifas, valdęs 680–683 m. Labiausiai žinomas dėl musulmonų pranašo Mahometo anūko Huseino ibn Ali nužudymo, Medinos užėmimo ir Kaabos apgriovimo Mekoje.

BiografijaKeisti

Abu Khalidas Jazidas ibn Muavija bin Abu Sufjanas buvo kalifo Muavijos I sūnus. Priklausė Omejadų dinastijai. Jis gimė apie 645 m. Sirijoje, kai tėvas buvo provincijos valdytojas. Tėvo buvo paskirtas armijos vadu Sirijos karuose, vieną ar du kartus paskirtas hadžo grupės vadovu. Jo motina buvo vardu Maisun bint Bahdal. Savo valdymo metu Muavija I pradėjo rūpintis Jazido pripažinimu kalifu paskatintas Mahometo bendražygio Mughiros ibn Šobos, kuris buvo patapęs įtakingu kalifato veikėju po Pirmojo kalifato pilietinio karo. Pagal musulmoniškus kanonus, Jazidas sunkiai galėjo būti pripažintas kalifu, jis nuolat linksminosi, keliaudavo, medžiodavo, rašė eilėraščius, muzikavo. Be to, pagal kalifato valdymo taisykles, kalifas turėjo būti renkamas, o Muavija siekė įvesti dinastinį pavaldumą. Jis organizavo provincijų delegacijų vizitus į sostinę Damaską Sirijoje, vaizdavo Jazidą kaip puikų būsimą kalifą, reikalavo, kad sūnus pakeistų gyvenimo būdą. Dar savo valdymo metu Muavija išgavinėjo ištikimybės priesaikas Jazidui, kaip būsimam kalifui.

680 m. mirus Muavijai I kalifate nebuvo didelio pasipriešinimo valdžios perėmimui provincijose išskyrus Mekos ir Medinos miestus, kur siekta saugoti Mahometo nustatytus kalifato principus, buvo gyvų Mahometo bendražygių ir kai kurie iš islamo autoritetų tikriausiai jautėsi ne mažiau verti kalifo vardo. Svarbiausi iš jų buvo Abu Bakro anūkas Abdula ibn al Zubairas ir Mahometo anūkas Huseinas ibn Ali. Perėmęs sostą Jazidas išsiuntė reikalavimus Mekos ir Medinos valdytojams, kad miestuose gyvenantys įtakingi religiniai veikėjai jam prisiektų. Medinoje gyvenę Abdula ibn al Zubairas ir imamas Huseinas ibn Ali nesutiko prisiekti. Jie pasitraukė į Meką, kur dalis diduomenės prisiekė Al Zubairui.[1] Jo suimti pasiųstas armijos dalinys prie Mekos buvo sumuštas. Tuo metu Kufos gyventojai, kurių daugelis neprisiekė Jazidui, sužinojo apie Al Zubairo ir Huseino pasipriešinimą ir, kad Mekoje prisiekta Al Zubairui. Jie išsiuntė laišką Huseinui, kviesdami atvykti ir siūlydami pripažinti jį kalifu. Huseinas galėjo tikėtis paramos Kufoje, kurį anksčiau valdė jo tėvas Ali ir kuris buvo sukilimo centras Pirmojo pilietinio karo metu.

Huseinas ibn Ali pasiuntė į Kufą pasiuntinį Muslimą ibn Akilą, kuriam atvykus žmonės masiškai pradėjo prisiekti Huseinui. Paskatintas sėkmės Huseinas nusiuntė kitą pasiuntinį sukelti Basros gyventojų. Apie kufiečių neištikimybę sužinojęs Jazidas įpareigojo Basros valdytoją Ubaidulą ibn Zijadą keliauti į Kufą, suimti ir, jei reikia, nužudyti Muslimą bei priversti kufiečius atšaukti priesaikas Huseinui. Ubaidula perėmė Huseino pasiuntinį Basroje ir po to su savo pajėgomis įžengė į Kufą. Muslimo ibn Akilo maištas nepavyko, nes mažai Huseinui prisiekusių kufiečių išties stojo kovoti. Jis buvo suimtas ir nužudytas tą pačią dieną, kai Huseinas ibn Ali iškeliavo iš Mekos tikėdamas savo šalininkais Kufoje ir Basroje, kurių tuo metu nebeliko. Į kelionę su savo šalininkais Huseinas pasiėmė moteris ir vaikus. Artėjant prie Kufos juos pasiekė žinia apie Muslimo ibn Akilos mirtį. Daugelis šalininkų pasitraukė ir karavane liko nuo apie 70 iki 250 žmonių. Nepaisant žinių Huseinas vistiek nenutraukė žygio ir karavanas buvo sustabdytas jo jau laukiančio armijos dalinio. Ubaidula iš Kufos pareikalavo Huseino pasiduoti ir prisiekti Jazidui Kufoje. Huseinui uždelsus Ubaidula liepė atgabenti jį arba jo galvą. Po to sekė istorijoje vadinamas Kerbelos mūšis, kuriame Huseinas su palydovais buvo nužudytas. Huseino galva su kitų buvo išstatyta Kufoje ir po to nusiųsta kartu su šeimos nariais Jazidui į Damaską. Pasak vienų šaltinių, Jazidas parodė liūdesį dėl Huseino mirties, kiti šaltiniai, daugiausiai šiitiški, aprašo Jazidą besidžiaugus ir gėrus vyną virš Huseino galvos. Į belaisvę paimtiems Huseino šeimos nariams Jazidas leido grįžti į Mediną.

Po Huseino mirties vėliau sukilo Medinos gyventojai, ypač po pasiuntinių iš Damasko sugrįžimo, kurie matė Jazidą dalyvaujant dainavimo ir pasilinksminimų renginiuose, kaltino jį nesant musulmonu. Be to, Jazidas pasiuntinius apdovanojo pinigais, kas palaikyta papirkinėjimu. Medinoje visi umajų klano (iš kurio kilę Muavija I ir Jazidas I) žmonės buvo areštuoti, įskaitant Marvaną ibn Hakamą. Jazidas pasiuntė pasiuntinį, kad jis perkalbėtų Medinos gyventojus. Misijai nepasisekus Jazidas kreipėsi į Ubaidulą ibn Zijadą, kad šis su savo pajėgomis iš Irako numalšintų maištininkus Mekoje ir Medinoje. Ubaidula atsisakė motyvuodamas, kad po Huseino nužudymo jis nepradės dar griauti Kaabos. Tuomet Jazidas pasiuntė kariuomenės dalinį iš Sirijos, vadovaujamą Muslimo ibn Okbos. Jai priartėjus prie Medinos miestiečiai išvarė visus umajus, privertę juos prisiekti, kad nestos kalifo armijos pusėn. Muslimo ibn Okbos vadovaujami sirai palaužė Medinos pasipriešinimą. Tris dienas buvo plėšiamas ir deginamas miestas, žuvo daug diduomenės. Po to miestiečiams buvo pasiūlyta prisiekti Jazidui arba būti nužudytiems.

Po Medinos užėmimo buvo apgulta Meka, siekiant panaikinti Al Zubairo kalifatą. Apgulties metu, vadovaujant Huseinui ibn Numeirui, šaudant iš katapultų akmenis ir degančius sviedinius apgriauta Kaabos šventykla, degė jos stogas. Apgultį nutraukė iš Sirijos atėjusi žinia apie Jazido I mirtį. Viso jis valdė 3 metus ir apie aštuonis mėnesius. Jazidas su pirmąja žmona Um Hišam bint Udma bin Rabija susilaukė dviejų sūnų, Muavijos ir Khalido. Jis labiau mėgo Khalidą, bet įpėdiniu paskyrė Muaviją (Muavija II po to valdė tik keletą mėnesių). Su antrąja žmona Um Kulthum bint Abdula bin Amir susilaukė sūnaus Abdulos, kuris minimas geru lankininku. Žinoma, kad su vergėmis Jazidas I buvo susilaukęs daugiau sūnų.[2] Jo valdymo metu vyko kalifatui sėkmingi karai Šiaurės Afrikoje su bizantiečiais ir berberais vadovaujant generolui Okbai ibn Nafiui. Buvo užimtas Tanžeras, pasiektas Atlanto vandenynas. Daugelyje šaltinių Jazidas I aprašomas kaip netikęs valdovas, tačiau jis sustiprino kalifato organizacinę struktūrą, Sirijos gynybinius pajėgumus, reformavo finansinę sistemą ir pagerino Damasko oazės drėkinimo sistemą.[3]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 58
  2. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 94
  3. britannica.com

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.