Japoniški vardai (jap. 日本人の氏名 nihondžin no šimei) naujaisiais laikais paprastai susideda iš šeimos vardo, t. y., pavardės ir po jo sekančio duotojo vardo. Japonijoje, kaip ir kai kuriose Afrikos dalyse, Rytų Azijoje (pvz., Kinijoje, Korėjoje, Vietname), pavardė pagal susiklosčiusią tradiciją eina priekyje. Nežiūrint šios tradicijos, Vakarų šalyse lotyniškoje transkripcijoje šie vardai dažniausiai parašomi atvirkščiai – pirma vardas, po to pavardė. Tiesiog tai yra priimta daugumoje Europos tautų.

Antkapis su japoniškais vardais
Jamada Tarō – tipiška pavardė ir vardas Japonijoje

Struktūra redaguoti

Visi japonai turi vieną vardą ir vieną pavardę be jokio tėvavardžio. Išimtis – Japonijos imperatoriaus šeima, kurios nariai neturi pavardžių.

Japoniški vardai paprastai užrašomi japonų rašto hieroglifų sistemos kandži pagalba. Skirtingais atvejais jie gali turėti daugybę tarimo variantų. Vardai gali būti sukuriami savarankiškai, panaudojant esamus ženklus, todėl šioje šalyje yra labai daug nepakartojamų, unikalių vardų. Jų ir yra nepalyginamai daugiau, nei pavardžių. Tuo tarpu pavardės kur kas labiau susietos su tradicijomis, dažnai jos kildinamos iš toponimų. Savo ypatybių turi vardai priklausomai nuo asmens lyties – vyrų ir moterų vardai pasižymi jiems charakteringais komponentais ir struktūra. Tikrinių vardų skaitymas – vienas iš sudėtingiausių japonų kalbos elementų, kadangi jie ir skaitomi ypatingai, ne taip, kaip įprasti žodžiai (žodynuose dažnai nurodomos tokių hieroglifų skaitymo taisyklės).

Ženklų skaičius viename konkrečiame varde ar pavardėje nėra ribojamas, ir teoriškai jie gali būti bet kokio ilgumo. Kita vertus, reti atvejai, kada naudojami vardai, sudaryti iš daugiau kaip 3 ženklų. Labiausiai paplitęs variantas – dviženkliai vardai ir pavardės.

Istorija redaguoti

Pirmieji įstatymai, reguliuojantys japoniškų vardų sistemą, pasirodė 1870 m. Meidži epochoje. Buvo reikalaujama, kad kiekvienas japonas būtų pasirinkęs pavardę. Tuo laikotarpiu šalyje gyveno apie 34 mln. gyventojų. Tik maža jų dalis jau turėjo savo pavardes. Tais laikais dauguma sukurtų pavardžių buvo kilę iš vietovių, kur gyveno tie žmonės, pavadinimų. Dažni buvo atvejai, kai ištisos gyvenvietės pasirinkdavo vieną pavardę. Dėl šios priežasties apie 70-80 % japoniškų pavardžių siejamos su toponimais.

Iki Antrojo pasaulio karo nebuvo jokių apribojimų, kiek ir kokius ženklus naudoti vardų rašyme. Tuo metu jau buvo naudojama apie 50 tūkst. ženklų. 1947 m. ir vėlesniais metais pradėti sudarinėti leidžiamų naudoti vardų užrašyme hieroglifų sąrašai.

Nuorodos redaguoti