Janko Kersnik
Janko Kersnikas (slovėn. Janko Kersnik, 1852 m. rugsėjo 4 d. Brdo pri Lukovici, Slovėnija – 1897 m. liepos 28 d. Liubliana) – slovėnų rašytojas ir politikas.
Biografija redaguoti
Janko Kersnikas gimė bajoriškos kilmės šeimoje ir vaikystę praleido Brdo pri Lukovici miestelyje, tėvo pilyje. Gimnaziją lankė Liublianoje, tačiau septintoje klasėje buvo priverstas ją baigti dėl tautinių įsitikinimų ir buvo priverstas mokytis namuose, kur su mokytojo Frano Leveco dėka susidomėjo slovėnų literatūra. Vėliau metus jis studijavo teisę Vienoje, po to mokslus tęsė Grace, kur ir įgijo teisinį išsilavinimą. Grįžęs į Liublianą, atliko praktiką prokuratūroje. 1878 metais jis persikėlė į gimtąjį miestelį ir, išlaikęs egzaminą notaro vietai užimti, dirbo notaru iki pat savo mirties. 1883 metais Kersnikas pirmą kartą buvo išrinktas provincijos susirinkimo deputatu, vėliau tapo vieno iš „Valstiečių draugijos“ skyrių prezidentu, o po dvejų metų tapo Lukovicos miestelio meru. 1889 metais Kersnikas ir vėl buvo išrinktas provincijos susirinkimo deputatu. 1897 metais, susirgęs tuberkulioze, rašytojas mirė.
Prabėgus metams po rašytojo mirties, dr. Franas Vidicas „Iliustruotame tautos kalendoriuje“ jį aprašė kaip aukštą, elegantišką, gražaus veido barzdotą vyrą, nesusivaržiusį ir linksmą draugijoje bei pridūrė, kad rašytojas visada buvo gerai nusiteikęs ir paslaugus, ir dėl to visi jį mylėjo, gerbė ir maloniai priimdavo bet kurioje draugijoje. 1895 metais laikraštyje „Slovėnų tauta“ buvo rašoma, kad Kersniką valstiečiai labai myli ir net vadina „savo Janko“.
Kūryba redaguoti
Kersnikas laikomas slovėnų poetinio realizmo pradininku bei ryškiausu jo atstovu. Rašytojo kalba realistiškai atspindi kasdienį gyvenimą. Realizmo viršūnę jis pasiekė savo miniatiūromis, publikuotomis rinkinyje „Valstiečių paveikslai“ („Kmečke slike“). Kiekvienos iš šių trumpučių miniatiūrų centre vaizduojama ryški, įdomi asmenybė, valstietis, kovojantis dėl savo pragyvenimo, jo silpnybės, dorybės ir aistros, šviesesnio gyvenimo troškimas, sugebėjimas išsisukti iš bėdos bei šeimyniniai santykiai. Kersnikas slovėnų literatūroje svarbus dar ir dėlto, kad suformavo išsilavinusių slovėnų kalbą.
Rašytojas pradėjo kurti dar gimnazijoje, tuo metu rašė vokiškus eilėraščius, didžiausią įtaką jam darė slovėnų poetas Simonas Janko. Tačiau vėliau jis susidomėjo Frano Levco kūryba, kurios skatinamas, atsisakė kūrybos vokiečių kalba ir pradėjo rašyti slovėniškai. Nepaisant to, kad kūrybos pradžioje Kersnikas rašė eilėraščius, slovėnų literatūros istorijoje jis yra labiau žinomas kaip prozininkas. Pirmuose Kersniko proziniuose bandymuose ryški Romantizmo įtaka, matyt, tuo metu jį veikė draugo Josipo Jurčičiaus kūryba.
1881 metais, baigdamas rašyti tuo metu jau mirusio Jurčičiaus romaną „Plėšikai“ („Rokovnjači“). Jis atsisveikino su romantizmu ir vėlesniais metais reiškėsi kaip realizmo atstovas. Būdamas dvarininku, gerai pažinojo dvaro gyvenimą bei jo silpnybes, o kaip notaras, tvarkęs valstiečių reikalus, pažino ir kaimo gyvenimą. Būtent dėl to savo darbuose vaizdavo ir didikus, ir valstiečius.
Svarbiausi Kersniko darbai: romanai „Ciklamenas“ („Ciklamen“) ir „Agitatorius“ („Agitator“) bei pasakojimas „Jaros diduomenė“ („Jara gospoda“).
Žymiausi darbai redaguoti
- Na Žerinjah (1876)
- Rokovnjači (1881)
- Lutrski ljudje (1882)
- Ciklamen (1883)
- Gospod Janez (1884)
- Agitator (1885)
- Testament (1887)
- Kmetske slike (1891)
- Jara gospoda (1893)
- Očetov greh (1894)
- Mačkova očeta
- Kako je stari Molek tatu iskal
- Dohtar Konec in njegov konj
