Janka Kupala

Janka Kupala Янка Купала
Gimė	1882 m. liepos 7 d. Viazynka, Minsko sritis
Mirė	1942 m. birželio 28 d. (59 metai) Maskva, Rusija
Veikla	rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, redaktorius
Alma mater	A. Šaniavskio liaudies universitetas
Vikiteka	Janka Kupala

Janka Kupala (blrs. Янка Купала, tikroji pavardė Ivan Lucevič, Іва́н Даміні́кавіч Луцэ́віч, 1882 m. liepos 7 d. Viazynka, Minsko sritis – 1942 m. birželio 28 d. Maskva) – baltarusių rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, redaktorius. Naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos vienas pradininkų.

Jankos Kupalos gimtinė

Biografija

1909–1913 m. mokėsi švietimo kursuose Sankt Peterburge, 1915 m. – A. Šaniavskio liaudies universitete Maskvoje. 1908–1909 m. ir 1913–1915 m. gyveno Vilniuje, bendradarbiavo laikraštyje „Naša Niva“, 1914–1915 m. jo redaktorius. Nuo 1919 m. gyveno Minske, aktyviai dalyvavo kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Per Antrąjį pasaulinį karą gyveno Maskvoje, tragiškai žuvo.

Baltarusijos (1928 m.) ir Ukrainos (1929 m.) mokslų akademijos narys.

Kūryba

Ankstyvajai lyrikai (rink. „Dūdelė“, 1908 m., „Guslininkas“, 1910 m., „Gyvenimo keliui“, 1913 m., „Palikimas“, 1922 m.) būdinga dramatinė įtampa, dideli išgyvenimai, tautosakos motyvai, muzikalumas, emocionalumas, tikėjimas baltarusių tautos kūrybine galia. Parašė tragišką poemą „Amžių daina“ (1910 m.). Poemose („Pilkapis“, 1912 m., „Bandarouna“, „Jinai ir aš“, abi 1913 m.) keliama liaudies kūrybos nemirtingumo, kovos už laisvę idėja, apdainuojamas valstiečio suvokiamas laimingas gyvenimas, kurį suteikia laisvas darbas ir meilė. Poema „Sapnas ant pilkapio“ (1912 m.) skirta maištininko romantiko, žmonių gynėjo ir kaimo bendruomenės santykiams. Asmenybės ir liaudies ryšys atskleidžiamas poemoje „Liūto kapas“ (1920 m.). XX a. ketvirto dešimtmečio poezija (rink. „Daina statybai“, 1936 m., „Iš širdies“, 1940 m.) reportažinė, tarybinės ideologijos.

Svarus jo indėlis kuriant baltarusių nacionalinę dramaturgiją. Komedijoje „Paulinka“ (1913 m.) išjuokiama smulkių bajorų gyvenimo būdas, pasipūtimas ir dvasinė menkystė. Dramoje „Išdraskytas lizdas“ (1919 m.) vaizduojamas sunkus bežemių valstiečių likimas. Geriausioje satyrinėje komedijoje „Čionykščiai“ (1924 m.) pirmasis atskleidė aktualią politinę problemą – Baltarusijos rytinių ir vakarinių kaimynų požiūrį į baltarusių tautinį atgimimą.

Kūryba į lietuvių kalbą pradėta versti XX a. pradžioje. 1913 m. Vilniuje pastatyta komedija „Paulinka“. Eilėraščių išspausdinta antologijose „Iš baltarusių poezijos“ (1952 m.), „Atplaukia Nemunu daina“ (1958 m.).

Bibliografija

• Ne ragelis dejuoja, Vilnius: Vaga, 1957 m.,
• Mano dalia, parengė Eugenijus Matuzevičius, Vilnius: Vaga, 1982 m.