James Prescott Joule
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
Džeimsas Preskotas Džaulis (angl. James Prescott Joule, 1818 m. gruodžio 24 d. Solforde, netoli Mančesterio – 1889 m. spalio 11 d.) – anglų fizikas, Londono karališkosios draugijos narys. Jo vardu pavadinti Džaulio dėsniai.
Džaulis studijavo šilumos kilmę ir nustatė jos ryšį su mechaniniu darbu. Tai padėjo sukurti energijos tvermės dėsnį, iš kurio išsivystė pirmas termodinamikos dėsnis. Jo vardu pavadintas SI sistemos darbo vienetas – džaulis. Jis dirbo su lordu Kelvinu ir sukūrė temperatūros skalę, tyrė magnetizmo reiškinius ir atrado ryšį tarp srovės tekėjimo per rezistorių ir išsiskyrusios šilumos kiekio, dabar vadinamą Pirmuoju Džaulio dėsniu.
Gyvenimas redaguoti
Ankstyvieji metai redaguoti
Turtingo aludario Bendžamino Džaulio (Benjamin Joule, 1784–1858) sūnus, Džaulis iki 1834 m. buvo mokomas namie, vėliau kartu su savo vyresniu broliu Bendžaminu iškeliavo studijuoti kartu su Džonu Daltonu į Mančesterį (Manchester Literary and Philosophical Society). Abu spėjo pasimokyti vos kelerius metus aritmetikos ir geometrijos, kai Daltoną ištiko insultas. Tačiau Daltono įtaka išliko, kaip ir jo kolegų, chemiko Viljamo Henrio ir Mančesterio inžinierių Piterio Evarto ir Itono Hodžkinsono. Vėliau Džaulį mokė Džonas Deivisas. Džaulį sužavėjo elektra, todėl jis kartu su broliu eksperimentavo, purtydami elektra vienas kitą ir šeimos tarnus.
Džaulis tapo alaus daryklos direktoriumi ir aktyviai dalyvavo jos veikloje iki verslo pardavimo 1854 metais. Mokslas buvo tik hobis, bet Džaulis greitai pradėjo domėtis galimybe pakeisti gamyklos garo variklius naujai išrastais elektriniais motorais. Aktyviausias jo tyrimų laikotarpis buvo tarp 1837 ir 1847 m.[1] 1838 pirmasis jo mokslinis straipsnis apie elektrą buvo išspausdintas moksliniame žurnale „Elektros metraščiai“ (Annals of Electricity), kurį įkūrė Deiviso kolega Viljamas Sterdženas (William Sturgeon). Jis atrado Džaulio dėsnį 1840 m. ir tikėjosi tuo padaryti įspūdį Karališkajai draugijai, tačiau jau ne pirmą kartą suvokė, kad jis buvo suprastas kaip paprastas provincijos diletantas. Kai 1840 metais Sterdženas persikraustė į Mančesterį, jie su Džauliu tapo miesto intelektualų rato branduoliu. Abu pritarė idėjai, kad mokslas ir teologija turėtų būti sujungti. Džaulis toliau dėstė paskaitas Sterdženo Karališkojoje Viktorijos praktinių mokslų galerijoje (Royal Victoria Gallery of Practical Sience).
Savo Mančesterio paskaitose, iš dalies motyvuojamas verslininko gyslelės, iš dalies skatinamas mokslininko smalsumo, jis stengėsi apibrėžti, kuri pirminė varomoji jėga (XVIII ir XIX amžiuose naudoti terminai darbas, energija, jėga, galia dažnai vartoti ne pagal šiuolaikinius šių žodžių apibrėžimus) gali atlikti didžiausią darbą. Vėliau jis pastebėjo, kad sudeginus svarą anglies garo variklyje, šis duoda penkis kartus daugiau energijos už svarą cinko, sunaudoto elektros elementuose. Džaulio dažnai naudotas darbo vienetas buvo apibūdinamas kaip sugebėjimas vieno svaro masę pakelti į vienos pėdos aukštį.[2]
Džauliui darė įtaką ir Franco Epinuso (Franz Aepinus) mąstymai. Jis mėgino paaiškinti elektros ir magnetizmo reiškinius per atominius reiškinius.
Išnašos redaguoti
- ↑ Bill Tillery. Physical Science, McGraw-Hill Education, 2013, 77 p. ISBN 978-0-07-351389-8.
- ↑ Džaulio svaro – pėdos vienetas primena dabartinį energijos matą. Energija reikalinga užkelti m masės kūną į aukštį h yra mgh, kur g – laisvojo kritimi pagreitis. 1 svaras – pėda = 1.356 J.
|
Šis straipsnis apie Anglijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
