Jakutų mitologija

Jakutų mitologija – Sibiro tautos jakutų tradicinė pasaulio aiškinimo sistema. Ši mitologija patenka į senovės tiurkų mitologinį lauką. Jakutų mitologijoje yra išlikę archajiški mitai, aiškinantys apie gyvūnų išskirtines savybes; pavyzdžiui mitas apie varną ir narą, kurie nuo seno buvę juodais ir pavydėdami kitų paukščių balto apdaro sugalvojo vienas kitą nudažyti. Varnas nudažė narą skirtingais raštais, bet naras, pamatęs savo atspindį vandenyje, panorėjo vienas likti puošnus, todėl nėrė į vandenį, bet varnas spėjo jam įžnybti į kryžmenį. Todėl varnas pasiliko juodas, o pas narą nuo to laiko šleivos kojos.

Jakutų mitologijoje dažni toteminio tipo archajiniai mitai. Tai mitai apie erelį, gulbę, varną ir kt. Erelis laikomas dangiškos dievybės Chomporun chotojaus sūnumi, visų paukščių vadu. Laikoma, kad jis atnešęs žmonėms ugnį, kai kurie jakutų klanai laikė jį savo globėju, elgdavosi su juo, kaip su senu giminaičiu. Kai erelis pavasarį atskrenda į Jakutiją – žiema pasitraukia.

Pasak jakutų mitologijos, naminiai gyvūnai sutverti gerųjų dievybių (ajy). Viename mite pasakojama, kad Jurjung ajy tojonas sukūrė arklį podraug su žmogumi, o kitame – kad sutverėjas pradžioje sutvėrė arklį, nuo jo kilo pusiau žmogus, pusiau arklys, nuo šio – žmogus. Yra mitų, kuriuose pasakojama apie kai kurias anatomines naminių gyvūnų savybes ir jų sąsajas su krašto gamta.

Jakutų mitologijai būdingas platus kosmogoninių mitų ratas. Yra keletas mitų apie saulę. Pasak vieno mito, dėka saulės atsirado žemė ir žmonės, pasak kito – saulė yra Jurjung ajy tojono veido spindesys, pasak trečio – Jurjung ajy tojonas sutvėrė tris saules, iš kurių viena buvo skirta žemei apšviesti. Saulė turi savo šeimą ir gyvena danguje. Pėdų atsiradimas mėnulyje aiškinamas tuo, kad po gluosniu stovėjusi mergaitė našlaitėlė su naščiais ir kibirais, o mėnulis jos pasigailėjęs ir pasiėmęs pas save su visais jos daiktais, todėl jie dabar ten ir matomi. Yra keletas mitų apie viešpatį mėnesį ir jo dukterį danguje, apie atskirų žvaigždynų kilmę. Pasak vieno mito, medžiotojas, sekdamas briedį, užvijo jį iki pat dangaus ir ten abu pavirtę Oriono žvaigždėmis. Paukščių takas aiškinamas kaip dangaus sūnaus, slidėmis besivejančio elnius, pėdsakas.

Pasak mito, kuris išlikęs karžygiškame epe Oloncho, visata sudaryta iš trijų pasaulių, susitvėrusių tokiu būdu: senovėje įsižiebė ilgas karas tarp Ulu tojono, Jurjung ajy tojono genčių bei žemutinio pasaulio piktųjų dvasių vado Arsano Duolajaus. Artėjo pasaulio pabaiga. Tada kariaujančios pusės nutraukė mūšį ir pasiekė susitarimą, kuriuo pasidalino visatą į tris atskirus pasaulius. Aukštutinis pasaulis atiduotas Junjung ajy tojono ir Ulu tojono gentims, vidurinysis – žmonių giminei, o žemutinis – Arsano Duolajaus klanams.

Pasak jakutų, viršutinis dangus sudarytas iš keleto juostų. Mituose minimi 3, 7 ir 9 dangūs, išsidėstę vienas virš kito. Pats aukščiausias dangus laikomas Jurjung ajy tojono genties buveine, o kitose juostose gyvena kiti ajy ir abasy, vadovaujami Ulu tojono. Žemutinio dangaus pakraščiai tarsi kybo žemyn ir stengiasi pakelti žemės kraštą, tarsi griežimu griaužia aržūs eržilai. Aukštutinis pasaulis laikomas šaltu. Pasak vieno mito, gerosios dievybės ajy sukūrė žemę labai gražią ir lygią, bet piktoji dvasia abasy ją užtvindė ir subjaurojo. Jos veiklos pėdsakai – upės, ežerai, kalnai. Sukūręs žemę, Jurjung ajy tojonas sutvėrė žmogų. Tam jis padarė žmonių skulptūras ir uždarė į akmeninį kambarį, ir, pastatęs prie durų sargą, prisakė neprileisti piktosios dvasios. Tačiau ši papirko sargą, pažadėjusi šiltus kailinius. Įėjusi į namą piktoji dvasia išterliojo skulptūrėles nešvarumais. Tai pamatęs Jurjung ajy tojonas sargą pavertė šunimi, o skulptūras išvertė išvirkščiai. Nuo to laiko žmonių vidus yra pilnas purvo. Greta žmonių ir paskui juos sutvertų gyvūnų viduriniajame pasaulyje taip pat gyvena gausybė ičči – dvasių, sergstinčių žemes, miškus, upes, ežerus, kalnus, kelius, žmonių sukurtus daiktus, gyvenamuosius ir ūkinius statinius, įrankius ir kt. Žemutinis pasaulis yra požemiuose; tai niauri šalis, blausiai apšviečiama švarplėtų saulės ir mėnesio. Visas šis pragaras padengtas neperbrendamomis pelkėmis, kuriose auga geležiniai medžiai.

Atskirą jakutų mitologijos ratą sudaro pasakojimai apie didžiuosius šamanus – apie jų galybę, apie šamanų tarpusavio kovas, apie gebėjimus atlikti stebuklus. Laikoma, kad net gulintys kapuose šamanai nesiliauja šamanauti, todėl aplink jų kapavietes kartais galima išgirsti būgno dundėjimą, šamano rūbo barškučių skambesį. Kultiniai mitai kurti siekiant patvirtinti šamanų galybę (žr. An argyl ojun).

Su jakutų mitologija artimai susijusi ir dolganų mitologija, kuri savo turiniu sutampa su šiaurės jakutų mitologija.[1]

LiteratūraKeisti

  • Эргис Г. У., 1974. Очерки по якутскому фольклору, М.;
  • Алексеев H. A., 1975. Традиционные религиозные верования якутов в XIX – нач. XX вв., Новосиб.;
  • Гурвич И. С., 1977. Культура северных якутов-оленеводов, М.;
  • Ксенофонтов Г. В., 1977. Эллэйада, М.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Мифы народов мира. Якутская мифология , Алексеев H. A. – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.