Jakovlev Jak-1
| Jak-1 | |
| |
| Tipas | naikintuvas |
|---|---|
| Gamintojas | Jakovlev |
| Kūrėjas | Aleksandras Jakovlevas |
| Pirmas skrydis | 1940 m. sausio 13 d. |
| Pradėtas naudoti | 1940 m. |
| Baigtas naudoti | 1950 m. |
| Būsena | nenaudojamas |
| Pagaminta vnt. | 8700 |
| Variantai | JAK-3, JAK-7, JAK-9 |
JAK-1 (rus. Як-1) – II pasaulinio karo SSRS naikintuvas, gamintas nuo 1940 m., vienvietis žemasparnis monoplanas metaliniu korpusu ir mediniais sparnais. Šis lėktuvas pasižymėjo manevringumu, buvo greitas ir gerai ginkluotas, o svarbiausia, patikimas ir lengvai prižiūrimas. Dėl to jį mėgo sovietiniai pilotai.
Lėktuvo sėkmė, tapo ir Jakovlevo konstruktorių biuro sėkme, nes iki II pasaulinio karo, šis konstruktorių biuras užsiėmė lengvų sportinių lėktuvų kūrimu. Gerai pasirodžius JAK-1 lėktuvui, jo kūrėjui Aleksandrui Jakovlevui buvo įteiktas aukščiausias SSRS apdovanojimas - Lenino ordinas, 100 000 rublių premija bei ZIS automobilis.
Lėktuvo kūrimas redaguoti
Jakovlevo konstruktorių biuras užsiėmė sportinių lėktuvų kūrimu, tačiau dar prieš pat karą, 1939 m. liepos 29 d., pateikė OKB du prototipus būsimojo naujo naikintuvo: I-26-1 (greitis iki 620 km/h, 600 km kovinis skrydžio nuotolis, per 11 min pakilti iki 10 km aukščio, ginkluotė sudaryta iš dviejų 7,62 mm ŠKAS kulkosvaidžių bei vienu 12,7 mm Berezin BS sunkiuoju kulkosvaidžiu) ir I-26-2 (turbokompresorinis variklis M-106 išvystantis 650 km/h greitį bei ginkluotą dviem 7,62 mm ŠKAS kulkosvaidžiais).
I-26-1 pirmą kartą pakilo į orą 1940 m. sausio 13 d. Šį prototipą iš karto kankino problemos, daugiausiai dėl alyvos perkaitimo. Nesisekant jų išspręsti net 15 kartų teko leistis avariniu būdu. O 1940 m. balandžio 27 d. bandomasis lėktuvas, pilotuojamas piloto J. I. Piontorsky, sudužo. Komisija, tirdama avariją, pasibaigusią piloto žūtimi, nustatė, kad bandymuose nebuvo laikomasi nustatyto plano, pilotas žemame aukštyje atliko dvi akrobatines figūras „statines“, po antrosios sudužo. Išvadose pažymėta, kad atsilaisvino lėktuvo važiuoklė, kuri atliekant antrą „statinę“ ir sukėlė nelaimę.
I-26-2 buvo pataisytas atsižvelgiant į pirmtako klaidas, be to, vietoje turbokompresorinio M-106 variklio buvo įdėtas paprastesnis M-105, nes pirmasis kentėjo nuo turbo lago. Į konstrukciją įtraukė ir 20 mm ŠKAS tipo patranką, įtaisytą ant variklio bloko. Tačiau pakeista konstrukcija pasunkėjo, 400 kg viršijo svorį numatytą brėžiniuose. Dėl surenkamų konstrukcijų karkasas nelaikė daugiau nei 4,4 G perkrovų. O alyva ir toliau kaisdavo. Tad toks modelis 1940 m. nepraėjo bandymų, tačiau ne ką geriau sekėsi ir konkurentams, nesisekė priversti gerai skristi ir I-200 (būsimasis Mig-3) bei I-301 (būsimasis LaGG-3)
Patobulinus, 1940 m. lapkričio 13 d. pristatyta I-26-3 versija, tų pačių metų gruodžio 9 d. galų gale praėjo valstybinius bandymus. Tačiau ir toliau lėktuvą kankino variklio problemos. O jos buvo sprendžiamos gana lėtai, tad valstybė užsakė gaminti ir jo konkurentus: Mig-3 ir LaGG-3.
Iš viso JAK-1 projektas iki 1941 m. keistas daugiau nei 15000 kartų negu pradiniuose planuose suplanuota. 1942 m. prasidėjus karui, o 1943 m. subombardavus gamyklą, išleidžiami lėktuvai dar labiau skyrėsi vienas nuo kito. Trūkstant svarbių dalių, kaip faneros, radiatorių, propelerių, jie buvo surenkami kaip tik galima, tai buvo matoma važiuoklėje, kuri neretai būdavo skirtingų aukščių, skirtingų kampų ar net dydžių.
1944 m. liepą pabaigti gaminti JAK-1 lėktuvai, pagaminta per 8700 šių naikintuvų.
Naudojimo istorija redaguoti
Kai 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS-Vokietijos karas, tik 425 Jak-1 lėktuvų buvo surinkta, dar mažiau buvo paruošti ir dislokuoti vakarinėse SSRS teritorijose, kur vyko kariniai veiksmai. Ten dauguma jų per pirmąsias karo dienas buvo sunaikinti.
Karo metu jų svarbiausias tikslas buvo dengti nuo priešo naikintuvų tarybinį šturmo lėktuvą IL-2. Taip atsitiko dėl to jog JAK-1 geriau nei konkurentai jautėsi iki 4 km aukščio kovose, buvo manevringas ir galėjo pilnai apsisukti vos per 17 sekundžių. MIG-3 buvo mažiau manevringas, tad tokiuose aukščiuose kentėjo nuo antžeminio apšaudymo. LaGG-3 buvo fanerinis (iš delta medienos), ir dėl oro sąlygų, puvimo, labai smarkiai degradavo, smuko valdomumas, greitis, lyginant su tuo kas buvo planuota.
Eksploatuojant JAK-1 kovos sąlygomis paaiškėjo ir daugiau jo trūkumų, degalų bakai trūkinėdavo nuo didelės vibracijos. Kabinos gaubtas ne visados atsidarydavo, tad pilotas krintančiame lėktuve likdavo įkalintas. Būtent todėl neretas pilotas iš vis skraidydavo nusiėmęs šitą dalį. Be to, M-105 varikliai buvo nepritaikyti neigiamoms apkrovoms (varikliui stigdavo degalų), gesdavo magnetai bei buvo prastai aprūpinamas alyva.
Pirmieji 1000 JAK-1 naikintuvų buvo be įmontuotos radijo aparatūros, nuo 1942 m. rugsėjo mėnesio ji pradėta montuoti, tačiau buvo sunki, prasta, labai trumpo nuotolio. Dėl šių trūkumų neretai ji vėliau buvo šalinama, kad tik sutaupyti kuo daugiau lėktuvo svorio. Patyrę pilotai nuimdavo ir abu 7,62 mm ŠKAS kulkosvaidžius, tai praplėsdavo regėjimo lauką, o oro kovose net nesijautė jų trūkumo.
1942 m. tobulintas variklis, pridėta daugiau galios. Pakeistas VV taikiklis į PBP. 7,62 mm ŠKAS kulkosvaidžiai pakeičiami į vieną 12,7 mm UBS kulkosvaidį
Kovose neretai buvo geresni negu vokiečių Bf-109 E ir BF-109 F, sovietiniai naikintuvai greičiau kildavo, greičiau apsisukdavo bei buvo manevringesni. BF-109, dėka automatinių užsparnių ir priešsparnių, būdavo stabilesni ir įgydavo pranašumą kada reikėdavo atlikti daug vienas po kito sekančių manevrų.
Naikintuvais JAK-1 buvo apginkluotas visas 586-asis naikintuvų pulkas, kuriame tarnavo vien moterys. Jame asais tapo Katia Budanova (11 numuštų lėktuvų) ir Lidija Litviak (12 lėktuvų). Pats žymiausias šio naikintuvo pilotas, Michailas Baranovas, pasiekė net 24 pergales oro mūšiuose. Šiais naikintuvais buvo ginkluotas 1-asis lenkų naikintuvų pulkas „Varšuva“. Pradžioje prancūzų eskadrilė „Normandija-Nemunas“ irgi buvo apginkluota šiais lėktuvais.
JAK-1 pagrindu sukurti ir JAK-3, JAK-7 bei JAK-9 lėktuvai, priskiriami tai pačiai grupei. Kartu jų pagaminta virš 37000 lėktuvų. Tai vienas gausiausiai gamintų modelių. Šie lėktuvai II pasauliniame kare pasižymėjo ne ką mažiau nei legendinis sovietų IL-2. Tačiau karo metu JAK-1 patyrė ir nemenkų nuostolių, numuštą apie 3400 šio modelio lėktuvų.
Variantai redaguoti
- I-26 – pirmasis JAK naikintuvo prototipas.
- UTI-26 – treniruočių lėktuvo prototipas, vėliau pradėtas gaminti JAK-7 pavadinimu.
- I-28 – tai I-26 prototipo prototipas, visiškai metalinis, galingesniu M-105PD varikliu, pritaikytas didelio aukščio skrydžiams, pakeistais sparnais. Dėl variklių trūkumo nepradėtas gaminti 1940 m. Vėliau jį patobulinus sukurti JAK-7 ir JAK-9 naikintuvai.
- I-30 (JAK-3) – visiškai metalinė I-26 prototipo versija, su įtaisytais trimis 20 mm ŠKAS patrankomis bei dviem 7,62 mm ŠKAS kulkosvaidžiais. Pagaminti du modeliai. Vėliau jo pagrindu imtas gaminti JAK-3 modelis.
- JAK-1 – vienvietis naikintuvas. Gamyklinė versija.
- JAK-1b – pakeistas piloto gaubtas į „burbulinį“, leidžiantį matyti 360 laipsnių kampu, vietoje 2x7,62 ŠKAS kulkosvaidžių įtaisytas 12,7 mm Berezin UBS kulkosvaidis, patobulintas variklis. Pirmasis skrydis 1942 m. birželį, pradėtas gaminti rugsėjo mėnesį. Pagamintą daugiausiai iš JAK-1 versijų, virš 4000.
- JAK-1M – Jak-3 prototipas su mažesniais sparnais, perdarytomis aušinimo angomis, sumažinto svorio bei patobulintu varikliu. Pagaminti du lėktuvai.
- JAK-7UTI – pradėto gaminti iš UT-26 prototipo kodinis pavadinimas.
- JAK-7 – JAK-7UTI patobulinimas į kovinį modelį.
- Keletas kitų JAK-1 variantų taip ir nebuvo baigto konstruoti. Šiuose prototipuose buvo bandomi Klimov VK-106 ir Klimov VK-107 varikliai, jie turėjo turėti didesnius kuro bakus bei būti apginkluoti 6 × RS-82 tipo raketomis arba 2 × 100 kg bombomis. Taip pat lengvesnės versijos skirtos oro gynybai.
Charakteristikos redaguoti
Ginkluotė redaguoti
1 × 20 mm ŠVAK patranka, 1 × 12,7 mm Berezin UBS kulkosvaidis