Jūra (upė)

upė Lietuvoje, dešinysis Nemuno intakas
(Nukreipta iš puslapio Jūros upė)
Jūra
Jūros upė ties Pajūriu
Jūros upė ties Pajūriu
Ilgis 171,8 km
Baseino plotas 3994,4 km²
Vidutinis debitas 41, 8 m³/s
Ištakos Lietuva
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva
Vikiteka Jūra

Jūra – vakarų Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas, dešimtoji pagal ilgį upė Lietuvoje. Prasideda Žemaičių aukštumos vakariniame šlaite, 9 km į šiaurės vakarus nuo Rietavo, Jankaičių kaimo teritorijoje. Teka į rytus, pasuka į pietus, pietryčius pro Rietavą, Kvėdarną, Pajūrį, Tauragę. Netoli nuo Šereitlaukio įteka į Nemuną (81 km nuo Nemuno žiočių). Upės nuolydis 0,8 m/km. Debitas ties Pajūriu siekia 11,5 m³/s. Jūros upės vagos plotis siekia 15 – 20 m, gylis – 0,1 – 3 metrai. Atodangų aukštis iki 25 m. Dviejose vietose patvenkta.

Jūra Lietuvoje
Jūros ir Šunijos santaka
Jūros ir Akmenos santaka

Jūrą kerta šie keliai:

Aukštupyje Jūra nėra plati todėl ten įrengtos tik pralaidos, iš viso per upę pastatyti 15 žymesnių tiltų (prieš srovę): Mociškių tiltas, Tauragės geležinkelio tiltas, Tauragės pėsčiųjų tiltas, Taurogeno tiltas, Ringių–Gudlaukio tiltas, Žvingių tiltas, Pajūrio tiltas, Pajūralio tiltas, Žadvainių tiltas, A1 tiltas per Jūrą, KK164 pietinis tiltas per Jūrą, KK197 tiltas per Jūrą, KK164 šiaurinis tiltas per Jūrą, ir du tiltai be pavadinimų. Prie Jūros ir mažesniųjų jos intakų stūkso šie piliakalniai (10): Skroblio, Padievaičio, Lileikėnų, Pakisio, Dapkiškės, Veringa, Kūplė, Matiškių, Reksčių, Dapkiškių.

Upės baseine yra Pagramančio regioninis parkas ir 2 draustiniai (ichtiologinis ir landšaftinis).

Intakai redaguoti

Kairieji redaguoti

Dešinieji redaguoti

Užtvankos redaguoti

Istorija redaguoti

Jūra (Jure) minima XIV a. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.[1]

Upėvardis kildinamas nuo žodžio jūra. Manoma, kad pirminė jo reikšmė buvusi ne „vandenyno dalis“, o „didelis ežeras sausumoje“ (plg. jaura „pelkė, raistas“, skr. वार् = IAST: vār „vanduo“, toch. wär „vanduo“, arm. ջւր = ǰur „vanduo“)[2].

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 432 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.