Iziaslavas (Ukraina)

Iziaslavas
ukr. Ізяслав
   Coat of arms of Iziaslav.png      Izyaslav misto prapor.png   
Бернардинський монастир. Ізяслав. 2010.jpg
Bernardinų vienuolynas

Iziaslavas
50°07′0″ š. pl. 26°48′0″ r. ilg. / 50.11667°š. pl. 26.80000°r. ilg. / 50.11667; 26.80000 (Iziaslavas (Ukraina))Koordinatės: 50°07′0″ š. pl. 26°48′0″ r. ilg. / 50.11667°š. pl. 26.80000°r. ilg. / 50.11667; 26.80000 (Iziaslavas (Ukraina))
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis Chmelnyckio sritis Chmelnyckio sritis
Rajonas Iziaslavo rajonas
Gyventojų (2011) 17 203
Plotas 23,9 km²
Tankumas (2011) 720 žm./km²
Altitudė 226 m
Commons-logo.svg Vikiteka IziaslavasVikiteka

Iziaslavas (ukr. Ізясла́в, Заслав, Жеслав) – miestas Ukrainoje, Chmelnyckio srityje. Rajono administracinis centras. 2001-ais metais mieste gyveno 18 444 gyventojai. Įkurtas 1390 m., miesto statusas nuo 1583-ųjų m. Plotis – 23,91 km². Geležinkelio stotis linijoje Podolės Šepetivka – Ternopilis. Miestas įsikūręs prie Gorynės upės. Mieste veikia 5 bendrojo išsilavinimo mokyklos, mokykla-internatas ir agrarinis licėjus. Vystoma maisto pramonė, yra baldų fabrikas.

IstorijaKeisti

Gyvenvietę XII a. įkūrė Kijevo kunigaikštis Iziaslavas II, kuris ir suteikė jai dabartinį pavadinimą.[1] Raštuose pirmąkart minimas 1386 m.,[2] vėliau priklausė Ostrogiškiams, Zaslavskiams, Sanguškoms. 1411 m. Iziaslave viešėjo Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1491 m. apylinkėse jungtinė lietuvių-lenkų kariuomenė sumušė totorius. Jau viduramžiais Iziaslavas buvo stambi gyvenvietė, apie ką byloja išlikę gynybinių pylimų likučiai. Visgi miesto teisės buvo suteiktos gana vėlai – 1583 m.[3]

Iziaslavą puldinėdavo totoriai, o 1649 m. jį užėmė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokų būriai. Su kazokais, o po to ir su švedų kariuomene kovojo Dominykas Zaslavskis, vėliau dar labiau pagarsėjęs Berestečko mūšio metu.

Po ATR padalijimų Iziaslavas įėjo į Rusijos imperijos Volynės gubernijos sudėtį, tapo apskrities centru.

Po Zaslavskių miestas priklausė Sanguškoms (Vyčio herbas), dar 1466 m. Jurgio Ostrogiškio statytoje pilyje jie rezidavo iki pat 1917 m. Spalio perversmo.[4] 1920 m. kraštas atsidūrė Lenkijos-sovietų karo sūkuryje, pagal 1921 m. Rygos sutartį liko Ukrainos TSR sudėtyje.

Lankytini objektaiKeisti

 
Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčios fasade pavaizduoti fundatorių Jonušo Zaslavskio ir Aleksandro Sanguškos giminių herbai
  • Jurgio Ostrogiškio 1456 m. statyta Senoji pilis
  • XVI a. išmūryta Naujoji pilis
  • 1754–1770 m. iškilę Sanguškų rūmai (griuvėsiai)
  • Rūmų koplyčia (griuvėsiai)
  • Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčia (1599 m.)
  • Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas (dabar kalėjimas)
  • Didžioji sinagoga (XVI a.)
  • Naujoji sinagoga (XVIII a.)
  • Dengtos prekybininkų vietos (XVII a.)

IšnašosKeisti

  1. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
  2. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
  3. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
  4. Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

NuorodosKeisti