Iziaslavas (Ukraina)

Seniau Iziaslavu taip pat vadintas Zaslavlis dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Iziaslavas (ukr. Ізясла́в, Заслав, Жеслав) – miestas Ukrainoje, Chmelnyckio srityje. Rajono administracinis centras. 2001-ais metais mieste gyveno 18 444 gyventojai. Įkurtas 1390 m., miesto statusas nuo 1583-ųjų m. Plotis – 23,91 km². Geležinkelio stotis linijoje Podolės Šepetivka – Ternopilis. Miestas įsikūręs prie Gorynės upės. Mieste veikia 5 bendrojo išsilavinimo mokyklos, mokykla-internatas ir agrarinis licėjus. Vystoma maisto pramonė, yra baldų fabrikas.

Iziaslavas ukr. Ізяслав

Bernardinų vienuolynas

Iziaslavas 50°07′0″ š. pl. 26°48′0″ r. ilg. / 50.11667°š. pl. 26.80000°r. ilg. / 50.11667; 26.80000 (Iziaslavas (Ukraina))

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Ukraina
Sritis	Chmelnyckio sritis
Rajonas	Iziaslavo rajonas

Gyventojų (2011)	17 203
Plotas	23,9 km²
Tankumas (2011)	720 žm./km²
Altitudė	226 m

Vikiteka	Iziaslavas

Istorija redaguoti

Gyvenvietę XII a. įkūrė Kijevo kunigaikštis Iziaslavas II, kuris ir suteikė jai dabartinį pavadinimą.^[1] Raštuose pirmąkart minimas 1386 m.,^[2] vėliau priklausė Ostrogiškiams, Zaslavskiams, Sanguškoms. 1411 m. Iziaslave viešėjo Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1491 m. apylinkėse jungtinė lietuvių-lenkų kariuomenė sumušė totorius. Jau viduramžiais Iziaslavas buvo stambi gyvenvietė, apie ką byloja išlikę gynybinių pylimų likučiai. Visgi miesto teisės buvo suteiktos gana vėlai – 1583 m.^[3]

Iziaslavą puldinėdavo totoriai, o 1649 m. jį užėmė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokų būriai. Su kazokais, o po to ir su švedų kariuomene kovojo Dominykas Zaslavskis, vėliau dar labiau pagarsėjęs Berestečko mūšio metu.

Po ATR padalijimų Iziaslavas įėjo į Rusijos imperijos Volynės gubernijos sudėtį, tapo apskrities centru.

Po Zaslavskių miestas priklausė Sanguškoms (Vyčio herbas), dar 1466 m. Jurgio Ostrogiškio statytoje pilyje jie rezidavo iki pat 1917 m. Spalio perversmo.^[4] 1920 m. kraštas atsidūrė Lenkijos-sovietų karo sūkuryje, pagal 1921 m. Rygos sutartį liko Ukrainos TSR sudėtyje.

Lankytini objektai redaguoti

Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčios fasade pavaizduoti fundatorių Jonušo Zaslavskio ir Aleksandro Sanguškos giminių herbai

Jurgio Ostrogiškio 1456 m. statyta Senoji pilis
XVI a. išmūryta Naujoji pilis
1754–1770 m. iškilę Sanguškų rūmai (griuvėsiai)
Rūmų koplyčia (griuvėsiai)
Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčia (1599 m.)
Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas (dabar kalėjimas)
Didžioji sinagoga (XVI a.)
Naujoji sinagoga (XVIII a.)
Dengtos prekybininkų vietos (XVII a.)

Išnašos redaguoti

↑ Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
↑ Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
↑ Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]
↑ Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

Nuorodos redaguoti

[1] Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

[2] Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

[3] Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

[4] Antoni Urbański. Kresowe siedziby polskie, które uległy zagładzie: Zasław. „Tygodnik Ilustrowany”. 18, s. 355, 3 maja 1928. Warszawa: Gebethner i Wolff.]

[1]

[2]

[3]

[4]