Ivanas Luckevičius
| Ivanas Luckevičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1881 m. birželio 9 d. Šiauliai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1919 m. rugpjūčio 20 d. (38 metai) Zakopanė, Antroji Lenkijos Respublika |
| Palaidotas (-a) | Senosiose Rasų kapinėse |
| Tėvas | Janas Luckevičius |
| Veikla | Archeologas, visuomenės veikėjas. |
 Vikiteka |
Ivanas Luckevičius |
Ivanas Luckevičius (1881 m. birželio 9 d. Šiauliuose, Rusijos imperija – 1919 m. rugpjūčio 20 d. Zakopanėje, Antroji Lenkijos Respublika) – archeologas, visuomenės veikėjas, buvo vienas iš aktyviausių XX a. pradžios baltarusių kultūros ir švietimo judėjimo, tautinio atgimimo idėjinių vadovų.[1] Brolis Antonas Luckevičius rašytojas, politikas.
Biografija redaguoti
Gimė 1884 m. sausio 29 d. Šiauliuose, bajoro Jano Luckevičiaus šeimoje. 1890-1897 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. 1897-1902 m. Minsko gimnazijoje. 1902 m. baigė Maskvos archeologijos institutą. 1905 m. teisę Sankt Peterburgo universitete. 1903 m. dėl politinės veiklos nuteistas kalėti. 1905 m. buvo vienas iš baltarusių socialdemokratų asamblėjos įkūrėjų. 1906-1908 m. nelegaliai gyveno Vilniuje. Buvo vienas iš laikraščio Naša Niva įkūrėjų. Buvo vienas iš Baltarusijos Liaudies Respublikos deklaracijos iniciatorių. Kartu su jaunesniu broliu Antonu, V. Lastouskiu, kitais sukūrė Baltarusijos valstybingumo teorinius pagrindus, pasisakė už lygiateisius Baltarusijos santykius su kaimyninėmis Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos valstybėmis. Kolekcionavo retus eksponatus (monetas, kardus, šarvus, tautodailę) susijusius su baltarusių istorija ir kultūra. Visi šie eksponatai buvo eksponuojami 1921 m. įkurtame Vilniaus baltarusių muziejuje. 1919 m. buvo vienas iš Vilniaus baltarusių gimnazijos įkūrėjų. Susirgęs tuberkulioze išvyko gydytis į Zakopanę, kur mirė 1919 m. rugpjūčio 20 d., 1991 m. pelenai atgabenti į Rasų kapines.
Darbai redaguoti
- Аб беларускім мастацтве // Гоман. 1918, Nr 70 (przedruk: Скарыніч. Вып. 2. Мн., 1993);
- Ай-Кітаб // Зборнік „Наша ніва”. Vilnius, 1920
- Ай-Кітаб-Кіцёп // Беларускае жыццё. 1920, 11 сак. (przedruk: Спадчына. 1992, Nr 3; Скарыніч. Вып. 2).
Literatūra redaguoti
- Uładzimir Arłou, Hienadź Sahanowicz. „Дзесяць вякоў беларускай гісторыі”. – Mińsk, 1997.
- Sokrat Janowicz, Witald Josip Kawalioŭ „Nasza poczta” / „Niwa” (Białystok) Nr 5(1655), 31 stycznia 1988 r. – s. 7
- Памяць: Гіст.-дакум. хроніка Мінска. У 4 кн. Кн. 1-я. – Мн.: БЕЛТА, П15 2001. – 576 с.: іл. ISBN 985-6302-33-1.
- Marakoŭ Ł.U. Рэпрэсаваныя літаратары, навукоўцы, работнікі асветы, грамадскія і культурныя дзеячы Беларусі, 1794-1991. Энц. даведнік. У 10 т. Т.2. –Мн:, 2003. ISBN 985-6374-04-9.