Ivan Lobojko

Jonas Loboika
ukr. Ivan Lobojko
Gimė 1786 m. birželio 21 d.
Zoločevas, Charkovo gubernija, Ukraina
Mirė 1861 m. birželio 15 d. (74 metai)
Jelgava
Sutuoktinis (-ė) Henrieta fon Klonman
Veikla Vilniaus universiteto profesorius, rusų kalbos dėstytojas
Alma mater Charkovo universitetas

Jonas Loboika (ukr. Ivan Lobojko; 1786 m. birželio 21 d. Zoločeve, Charkovo gubernija, Ukraina – 1861 m. birželio 15 d. Jelgavoje, dab. Latvija) – ukrainiečių kilmės rusų kalbos dėstytojas, Vilniaus universiteto profesorius.

BiografijaKeisti

 
Jono Loboikos ranka rašytas laiškas

Jonas Loboika gimė 1786 m. Zoločeve, Charkovo gubernijoje, Ukrainoje.[1] Vaikystėje mokėsi Charkovo gubernijos gimnazijoje, ją baigė. 1804 m. įstojo ir 1810 m. baigė Charkovo universitetą. Po studijų Loboika ilgą laiką dirbo mokytoju. Mokėjo nemažai užsienio kalbų, turėjo parašęs mokslo darbų ir gerų darbo rekomendacijų.[2]

1820 m. Vilniaus universitete paskelbus konkursą rusų literatūros ir istorijos katedroje esančiai laisvai vietai užimti, 1821 m. Jonas Loboika šį konkursą laimėjo.[2] Nors ir be mokslo laipsnio, jis buvo pripažintas profesoriumi ir šešias valandas per savaitę dėstė rusų kalbą ir literatūrą, dvi valandas – Rusijos istoriją. Pastarąją dėstė pagal Sankt Peterburgo gimnazijos mokytojo E.Konstantinovo 1820 m. išleistą „Trumpą Rusijos valstybės istorijos kursą”.[2]

Uždarius Vilniaus universitetą Jonas Loboika dėstė Vilniaus dvasinėje akademijoje ir Vilniaus medicinos–chirurgijos imperatoriškoje akademijoje.[1]

Jonas Loboika artimai bendravo su Adomo Mickevičiaus kūrybos gerbėjais, buvo suartėjęs su Vilniaus intelektualais, palaikė ryšius su lietuvių kultūros veikėjais Dionizu Poška, Leonu Uvainiu, Kiprijonu Nezabitausku.[1] Loboika kelis kartus aplankė Poškos dvarelį, jo ąžuolą – muziejų baublį.[3] Loboika domėjosi Lietuvos senove, su M. Bobrovskiu, I. Danilavičiumi, J.Leleveliu ir kitais tyrinėjo Vilniaus archyvus.[4]

Jonas Loboika buvo paskirtas į Universiteto komisiją, tyrusią filomatų ir filaretų bylą (1823–1824), joje pasižymėjo nuosaikumu.[3]

Laikraštyje „Dziennik Wileński” išspausdino straipsnį apie Žemaitijos milžinkapius ir kitus to krašto senovės paminklus.[4] Loboika sudarė ir 1827 m. Vilniuje išleido rusų religinių giesmių ir eilėraščių antologiją.[4]

Yra išlikusių Jono Loboikos rusiškų rankraščių lituanistinėmis temomis.[3]

1840 m., uždarius Vilniaus medicinos–chirurgijos imperatoriškąją akademiją, išvyko gyventi į Jelgavą (buvusi Mintauja). Iš Jelgavos buvo kilusi Jono Loboikos žmona Kurliandijos bajoraitė Henrieta fon Klonman, kurią vedė 1829 m.[5] Jonas Loboika mirė 1861 m. birželio 15 d. Jelgavoje.[6]

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m., p. 463.
  2. 2,0 2,1 2,2 Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994., p. 147. ISBN 9986-09-047-4.
  3. 3,0 3,1 3,2 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, p. 134. ISBN 978-995-57367-21
  4. 4,0 4,1 4,2 Jono (Ivano) Loboikos biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.[1]
  5. Jono Loboikos skelbiama biografija interneto svetainėje „Русские творческие ресурсы Балтии, 2000–2011”. [2]
  6. Jono Loboikos biografija Rusijos valstybinės bibliotekos interneto kataloge [3]