Italijos karalystė (1805–1814)
Italijos karalystė (it. Regno d'Italia, pranc. Royaume d'Italie) – karalystė aukštutinėje Italijoje, sudariusi asmenininę uniją su Napoleono Bonaparto Prancūzijos imperija.
| Italijos karalystė it. Regno d'Italia pranc. Royaume d'Italie | |||||
| Prancūzijos imperijos vasalinė valstybė | |||||
| |||||
| |||||
| Himnas Marcia per l'imperatore Bonaparte | |||||
.svg) | |||||
| Sostinė | Milanas | ||||
| Kalbos | italų, prancūzų | ||||
| Valdymo forma | absoliutinė monarchija | ||||
| Karalius | |||||
| 1805–1814 | Napoleonas I | ||||
| Era | Napoleonmetis | ||||
| - Paskelbimas | 1805 m. kovo 17 d. d. | ||||
| - Paryžiaus sutartis | 1814 m. gegužės 30 d. d. | ||||
| Valiuta | Italijos lira | ||||
| Šiuo metu priklauso: | Italija 
| ||||
.svg)
Po Italijos kampanijos, užkariautų teritorijų valdymą perėmė Napoleonas kaip Italijos karalius, o vicekaraliumi paskyrė savo posūnį Eženą de Boharnė. Karalystės teritorija apėmė dalį Pjemonto ir šiuolaikinius Lombardijos, Veneto, Emilijos-Romanijos, Friulio-Venecijos Džulijos, Trento, Pietų Tirolio ir Markės regionus.
Napoleonas I taip pat valdė likusią šiaurės ir centrinės Italijos dalį, tačiau tiesiogiai kaip Prancūzijos imperijos dalį, o ne kaip vasalinę valstybę.
Karalystės egzistavimas baigėsi 1814 m. po Napoleono pralaimėjimo ir jo galybės žlugimo.
KariuomenėKeisti
Karalystės kariuomenė buvo įtraukta į Prancūzijos Didžiąją armiją ir dalyvavo visose Napoleono kampanijose.
Nuo 1805 m. iki 1814 m. Italijos karalystė aprūpino Napoleoną I maždaug 200 000 karių.[1][2]
1805 m. italų kariai tarnavo garnizonuose prie Lamanšo sąsiaurio, 1806–1807 m. dalyvavo Kolobžego ir Dancigo apgultyse, kovojo Dalmatijoje.[3] 1808–1813 m. Ispanijoje tarnavo ištisos italų divizijos, ypač pasižymėjusios vadovaujant Siušė prie Taragonos ir Sagunto.[4][5]
1809 m. Eženo Italijos armija sudarė dešinįjį Napoleono I invazijos į Austrijos imperiją sparną, iškovojo didelę pergalę prie Dėro ir nemažai prisidėjo prie pergalės prie Vagramo.[3][6]
1812 m. Eženas de Boharnė į Rusiją pasiuntė 27 000 Italijos karalystės karių.[7] Italai pasižymėjo prie Borodino ir Malojaroslaveco,[8][9] todėl buvo pripažinti:[10]
Rusijos kampanijos metu išgyveno tik 1000–2000 italų.[11] 1813 m. Eženas de Boharnė kuo ilgiau atsilaikė prieš austrų puolimą (Minčo mūšis),[8] o vėliau, 1814 m. vasarį, buvo priverstas pasirašyti paliaubas.[12]
1812 m. karinis paradas
Italijos karalystės karių uniformos, 1805–1814 m.
Papildoma literatūraKeisti
- Connelly, Owen. Napoleon's Satellite Kingdoms (1965)
- Gregory, Desmond. Napoleon's Italy (2001)
- Rath, R. John. The Fall of the Napoleonic Kingdom of Italy (1814) (1941)
IšnašosKeisti
- ↑ Sarti, Roland (2004). Italy: a reference guide from the Renaissance to the Present. New York.
- ↑ Gregory, Desmond (2001). Napoleon's Italy: Desmond Gregory. AUP Cranbury.
- ↑ 3,0 3,1 Elting, John R. (1988). Swords around a throne. New York.
- ↑ Scott, Sir Walter (1843). Life of Napoleon Buonaparte: Vol.4. Edinburgh.
- ↑ Thiers, Adolphe (1856). History of the consulate and the empire of France under Napoleon: Vol.13. London.
- ↑ Arnold, James R. (1995). Napoleon conquers Austria: the 1809 campaign for Vienna. Westport.
- ↑ John A. Davis, Paul Ginsborg (1991). Society and Politics in the Age of the Risorgimento. Cambridge.
- ↑ 8,0 8,1 Encyclopædia Britannica (1972). Encyclopædia Britannica: Vol.1. Chicago. ISBN 9780852291627.
- ↑ Fremont-Barnes, Gregory (2006). The encyclopedia of the French revolutionary and Napoleonic Wars: Vol.1. Santa Barbara.
- ↑ Wilson, Sir Robert Thomas (1860). Narrative of events during the invasion of Russia by Napoleon Bonaparte. London.
- ↑ Montagu, Violette M. (1913). Eugène de Beauharnais: the adopted son of Napoleon. London.
- ↑ Jaques, Tony (2007). Dictionary of Battles and Sieges: A–E. Westport.
NuorodosKeisti
- Napitalia. The Eagle in Italy Apie Napoleono laikų kariuomenę.
|
Šis straipsnis apie Italiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |