Italijos frontas (Pirmasis pasaulinis karas)

Italijos frontas
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas
Iš kairės į dešinę: Ortleris, 1917 m. ruduo; Verenos fortas, 1915 m. birželis; Paterno kalnas, 1915 m.; Krasas, 1917 m.; Toblačis, 1915 m.
Data 1915 m. gegužės 23 d. – 1918 m. lapkričio 6 d. Vieta Rytinės Alpės ir Venecijos lyguma Rezultatas
Konflikto šalys
Italija 1915 m. – iki 58 divizijų Britų imperija 1917 m. – 3 divizijos Prancūzija 1918 m. – 2 divizijos Čekoslovakijos legionas 1918 m. – 5 pulkai Jungtinės Amerikos Valstijos 1918 m. – 1 pulkas	Austrija-Vengrija 1915 m. – iki 61 divizijos Vokietija 1917 m. – 5 divizijos
Pajėgos
5 000 000 karių	8 000 000 karių
Nuostoliai
Žuvusių karių: 651 000 Sužeistų karių: 953 886	Žuvusių karių: 404 000 Sužeistų karių: 1 207 000

Italijos frontas (it. Fronte italiano; vok. Gebirgskrieg, „Kalnų karas“) buvo mūšių serija ties Austrijos–Vengrijos ir Italijos siena nuo 1915 iki 1918 m., Pirmojo pasaulinio karo metu. Po slaptų pasižadėjimų Sąjungininkams Londono sutartimi, Italija pradėjo karo veiksmus, siekdama aneksuoti Austrijos Litoralį ir šiaurinę Dalmatiją, taip pat Trento provinciją bei Pietų Tirolį. Nors Italija tikėjosi prisijungti šias teritorijas staigiu puolimu, fronto kovos pobūdis greitai perėjo į pozicinį karą, panašų į kovą Vakarų fronte, tik dideliame aukštyje, su labai šaltomis žiemomis. Kova fronte privertė daugybę gyventojų pakeisti savo gyvenamąją vietą, taip pat daugelis mirė pabėgėlių stovyklose dėl maisto stygiaus. Italų pergalė Vitorijo Veneto mūšyje ir Austrijos-Vengrijos skilimas užbaigė visus karinius veiksmus regione.

Prieškario laikotarpis

Nors Italija kartu su Austrija-Vengrija ir Vokietija priklausė Trilypei sąjungai, ji nepaskelbė karo 1914 m. rugpjūtį, grįsdama savo sprendimą tuo, kad šis aljansas – gynybinio pobūdžio, todėl Austrijos-Vengrijos agresija neįpareigojo Italijos įsitraukti į konfliktą. Italija nuo pat Vienos kongreso 1814–1815 m., kai dalis Italijos regionų buvo perduota Austrijos imperijai dėl jų varžėsi su Austrija-Vengrija.

Dar svarbiau, radikalus nacionalistinis politinis judėjimas Neišpirkta Italija (it. Italia irredenta), įkurtas XIX amžiaus devintą dešimtmetį, pradėjo teigti, jog etniškai itališkos Austrijos-Vengrijos žemės Litoralis ir Tirolio grafystė turi priklausyti Italijai. XX amžiaus antro dešimtmečio pradžioje ekspansionistinės judėjimo idėjos buvo labai populiarios tarp Italijos politinio elito. Šių italų apgyvendintų Austriškų regionų aneksija tapo pagrindiniu Italijos karo uždaviniu, panašiu į Prancūzijos tikslą atgauti Elzaso ir Lotaringijos regionus iš Vokietijos. Nepaisant to, iš 1,5 milijono žmonių, gyvenusių tose Austrijos-Vengrijos žemėse, tik 45 % kalbėjo itališkai, o kitą dalį gyventojų sudarė slovėnai, vokiečiai ir kroatai. Šiaurinėje Dalmatijoje, kuri taip pat buvo vienas iš Italijos karinių tikslų, itališkai kalbančių gyventojų populiacija sudarė tik 5 %.

Ankstyvuosiuose karo etapuose Sąjungininkų diplomatai įsiteikinėjo Italijai, siekdami jos įstojimo į Sąjungininkų aljansą. Tokie diplomatiniai ryšiai baigėsi Londono sutartimi 1915 m. balandžio 26 d., kuria Italija atsisakė visų įsipareigojimų Trilypei sąjungai. Gegužės 23 d. Italija paskelbė karą Austrijai-Vengrijai.

Italijos įsitraukimas į karą buvo planuojamas slapta, pagal 1915 m. Londono sutartį. Sutartis buvo pasirašyta Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus Edvardo Grėjaus, Italijos užsienio reikalų ministro Sidnio Sonino ir Prancūzijos užsienio reikalų ministro Džiulijaus Kambono.

1915–1916 m. mūšiai

Italijos frontas 1915–1917 m. Pavaizduota vienuolika Isonzo upės mūšių ir Asiago puolimas. Mėlynai pažymėtos pirmosios italų užimtos teritorijos

Italų Alpini kariai; 1915 m.

Pirmieji Isonzo upės mūšiai

Pirmieji Isonzo upės (slovėn. Soča) mūšiai buvo pradėti italų, norint užimti Goricijos miestą ir Kraso plynaukštę.

Puolimų pradžioje Italija turėjo tris kartus daugiau karių nei Austrija-Vengrija, bet pastarieji nesugebėjo prasiskverbti pro stiprias Austrijos-Vengrijos gynybines linijas palei Julijos Alpes bei Goricijos regiono šiaurės vakarų aukštumas. Pagrindinė priežastis buvo tai, jog austrų pajėgos buvo sutelktos aukštesnėse vietovėse, todėl italai savo puolimą turėjo atlikti kopdami aukštyn. Nepaisant aukštesnių Italijos armijos pareigūnų profesionalumo, italų kariai nebuvo tinkamai pasiruošę bei stokojo moralės.

Kaip ir dauguma tuometinių kariuomenių, Italijos kariuomenė transportui naudojo arklius, kuriems nepavykdavo pakankamai greitai gabenti įvairių reikmenų nelygiose Alpių kalnyno vietovėse. Taip pat naujai paskirtas italų vadas Luidžis Kadorna buvo labai nepopuliarus tarp Italijos karių. Be to, puolimą, kaip ir Italijos-Turkijos kare Libijoje 1911–1912 m. stabdė įrangos ir amunicijos trūkumas.

Po dviejų savaičių italai pabandė surengti dar vieną puolimą (tik šįkart su daugiau artilerijos), bet vėl buvo nugalėti. Dar viena ataka, pasitelkiant 1 200 sunkiųjų ginklų, buvo surengta spalio 18 d. ir tęsėsi iki lapkričio 4 d., bet italai vėl nepasiekė savo tikslo.

Asiago puolimas

Po Italijai atsidūrus aklavietėje austrų pajėgos pradėjo planuoti kontrataką Trento provincijoje ir nukreipė savo pajėgas link Asiago plynaukštės siekiant pasiekti Po upę ir taip atskirti antrąją, trečiąją ir ketvirtąją Italijos armijas šiaurės rytų Italijoje. Puolimas buvo pradėtas 1916 m. kovo 11 d., pasitelkiant 15 divizijų, bet atakos tikslas taip ir nebuvo pasiektas.

Vėlesni Isonzo upės mūšiai

Austrijos-Vengrijos produktų tiekimo linija per Vršičiaus perėją 1917 m. spalį

Vėliau 1916 m. palei Isonzo upę vyko dar keturi mūšiai. Šeštasis Isonzo upės mūšis, pradėtas italų 1916 m. rugpjūtį, tapo daug sėkmingesniu italams nei ankstesni. Šis puolimas nesuteikė jokio strateginio pranašumo, bet jiems pavyko užimti Goricijos miestą ir tai pakėlė karių moralę. Septintajame, Aštuntajame ir Devintajame Isonzo upės mūšyje, vykusiuose nuo 1916 m. rugsėjo 14 iki lapkričio 4 d., nebuvo pasiekta jokių įspūdingų rezultatų, tik išaugo ir taip nusilpusių abiejų armijų nuostoliai.

Nuo 1915 m. gegužės iki 1917 m. rugpjūčio italų kariai turėjo dalyvauti viename puolime per tris mėnesius – tai dažniau nei buvo reikalaujama iš karių Vakarų fronte. Negana to, Italijos kariuomenė pasižymėjo ypatinga disciplina, bausmės už pažeidimus buvo daug griežtesnės nei vokiečių, prancūzų ar britų kariuomenėse.

Artilerijos ugnis uolėtose Italijos vietovėse sukeldavo 70 % daugiau nuostolių nei lygiose Belgijos ir Prancūzijos vietovėse. 1917 m. rudens pabaigoje italų armija neteko daug karių, tačiau karo pabaigos vis dar nebuvo matyti. Visai kitaip atrodė austrų valdžios atstovams. Rugpjūčio 25 d. imperatorius Karolis I parašė Vokietijos kaizeriui tokį laišką: „Patirtis, įgauta vienuoliktame mūšyje, verčia mane manyti, kad dvyliktame seksis dar prasčiau. Mano kariuomenės vadai ir drąsūs kariai nusprendė, kad tokiai situacijai galima užbėgti už akių tik surengus išankstinį puolimą. Deja, mes neturime priemonių, kurios reikalingos mūsų kariams.“

1916 m. gruodžio 13 dieną, pavadintą „Baltuoju penktadieniu“, per sniego laviną Dolomitinėse Alpėse žuvo 10 000 karių.

1917 m. vokiečių karių atvykimas į frontą

Kaporeto mūšis ir italų atsitraukimas link Pjavės upės, 1917 m. spalis-lapkritis

Po nedidelių laimėjimų Dešimtame Isonzo upės mūšyje italai nukreipė savo ataką prieš austrų priekines linijas dviem kryptimis: į šiaurę ir į rytus nuo Goricijos. Austrai apsigynė rytuose, bet italų pajėgos, vadovaujamos Luidžio Kapelo, sugebėjo prasibrauti pro priekines austrų linijas ir užimti Banjšice plynaukštę. Strategiškai italai jau buvo beveik nugalėję, bet negalėjo šios pergalės užsitikrinti, nes produktų tiekimo linijos nepakankamai greitai aprūpino frontą. Italų priekinės linijos buvo priverstos atsitraukti.

Po Vienuoliktojo Isonzo upės mūšio austrai sulaukė be galo reikalingo pastiprinimo iš Vokietijos armijos, atvykusio po nesėkmingo 1917 m. liepos mėnesio rusų puolimo, organizuoto Aleksandro Kerenskio. Vokiečiai Austrijos fronte naudojo infiltravimosi taktiką ir padėjo parengti naują puolimą. Tuo tarpu maištai ir krentanti karių moralė silpnino Italijos armiją. Kariai gyveno blogomis sąlygomis ir dalyvavo atakoje po atakos, dažniausiai duodavusios minimalią arba jokios naudos.

1917 m. spalio 24 d. austrai ir vokiečiai pradėjo Kaporeto mūšį, pasitelkdami milžiniškas artilerijos pajėgas ir pėstininkus, kurie, naudodamiesi moderniomis infiltravimosi taktikomis, aplenkė stipriausius priešo taškus ir smogė Italijos pajėgoms iš užnugario. Pirmos dienos pabaigoje italai atsitraukė 19 kilometrų iki Taljamento upės.

1918 m. – karo pabaiga

Pjavės upės mūšis (1918 m. birželis)

Milžinišku greičiu užimančių svarbias pozicijas austrų produktų tiekimo linijos nebespėjo aprūpinti, todėl jie buvo priversti sustoti ir persigrupuoti. Italai buvo nustumti iki savo gynybinių linijų prie Pjavės upės, šalia Venecijos. Jų armijos aukų skaičius šiame kare pasiekė 600 000, todėl Italijos vyriausybė paragino stoti į armiją visus 99-ųjų berniukus (it. Ragazzi del '99). T. y. tuos vaikinus, kuriems tuo metu buvo 18 metų. 1917 m. lapkritį britų ir prancūzų kariai pradėjo stiprinti italų frontą. Daug svarbesnė nei karinis pastiprinimas buvo britų, prancūzų ir britų pagalba svarbiomis medžiagomis (anglimis, plienu ir t. t.), kurių Italijai visuomet labai trūkdavo. 1918 m. pavasarį Vokietija patraukė savo karius iš Italijos fronto, ruošdama juos Pavasario puolimui Vakarų fronte.

Tuomet austrai pradėjo diskutuoti, kaip būtų galima užbaigti karą Italijoje. Austrijos-Vengrijos generolai nerado bendro sprendimo, kaip turėtų būti surengtas galutinis puolimas. Austrijos Erchercogas Josifas Augustas nusprendė rengti puolimą dviem kryptimis, nors ir buvo žinoma, kad tokiu atveju kalnuose dvejoms Austrijos-Vengrijos armijoms nepavyks bendrauti tarpusavyje.

Pjavės upės mūšis prasidėjo apgaulinga ataka netoli Tonalio perėjos, kurią italai lengvai atrėmė po dviejų dienų kovos. Austrų dezertyrai išdavė artėjančios atakos planus italams ir tai leido pastariesiems perkelti savo dvi armijas tiesiai link Austrijos armijos smaigalio. Kitam smaigaliui, vadovaujamam generolo Svetozar Boroević von Bojna, iš pradžių sekėsi gerai, bet vėliau orlaivis susprogdinimo jų produktų tiekimo linijas bei atvyko italų pastiprinimas.

Lemiamas Vitorijo Veneto mūšis (1918 m. spalis–lapkritis)

Italijos frontas 1918 m. ir Vitorijo Veneto mūšis.

Austrijos-Vengrijos apkasai Ortleryje, Alpėse, 1917 m.

Po Pjavės upės mūšio Sąjungininkai nesurengė jokios kontratakos. Mūšio metu Italijos armija patyrė milžiniškus nuostolius ir manė, kad puolimas būtų pavojingas sprendimas. Generolas Armando Dijazas laukė pastiprinimo iš Vakarų fronto.

1918 m. spalį Italija pagaliau turėjo pakankamai karių, kad būtų galima pradėti puolimą. Jo tikslas buvo Vitorijo Veneto miestas, esantis prie Pjavės upės. Italijos armija prasiskverbė pro fronto spragą netoli Satilės miesto ir prisijungė prie pastiprinimo, sunaikinusio austrų gynybines linijas. Lapkričio 3 d. 300 000 austrų karių pasidavė.

Lapkričio 3 d. Austrija-Vengrija nusiuntė paliaubų vėliavą italų vadui, prašydama paliaubų ir taikos sąlygų. Sąlygos buvo sutartos telegrafu kartu su Sąjungininkų valdžios organais Paryžiuje ir austrų vadu. Paliaubos su Austrija buvo pasirašytos Villa Giusti, netoli Padujos, lapkričio 3 d. ir įsigaliojo lapkričio 4 d. Trečią valandą po pietų Austrija ir Vengrija pasirašė atskiras paliaubas, po kurių nuversta Habsburgų monarchija ir Austrija-Vengrija žlugo.

Aukos

Bendras aukų skaičius Isonzo upės mūšiuose buvo milžiniškas. Maždaug pusė karo aukų – apie 300 000 iš 600 000 – nukentėjo būtent ten. Austrijos-Vengrijos aukų skaičius, nors ir nebuvo toks didelis kaip Italijos, bet siekė maždaug 200 000 (iš bendro 1 200 000).

Šiaurinės Dalmatijos okupacija

1918 m. lapkritį, besibaigiant kariniams veiksmams regione, Italijos kariuomenė užgrobė didelę dalį Dalmatijos regiono, kuris buvo pažadėtas jai Londono sutartimi. 1918 m. lakričio 5-6 d. Italijos pajėgos pasiekė Visą, Lastovą, Šibeniką ir kitas Dalmatijos pakrantės vietoves. 1918 m. admirolas Enrico Millo pasiskelbė save Italijos gubernatoriumi Dalmatijoje.

Literatūra

• Mortara, G (1925). La Salute pubblica in Italia durante e dopo la Guerra. New Haven: Yale University Press.
• Erlikman, Vadim (2004). Poteri narodonaseleniia v XX veke : spravochnik. Moscow. ISBN 5-93165-107-1. {{cite book}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= (pagalba)CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
• Cassar, George H. (1998). The Forgotten Front: The British Campaign in Italy, 1917-1918. London: Continuum International Publishing Group. ISBN 1-85285-166-X.
• Nicolle‏, David (2003). The Italian Army of World War I. Osprey Publishing‏. ISBN 1-84176-398-5.
• Page, Thomas Nelson, (1920) „Italy and the World War“. New York, Charles Scribner’s Sons, Full Text Available Online.
• Keegan, John (2001). The first World War; An Illustrated History. London: Hutchinson. ISBN 0-09-179392-0.
• Keegan, John (1998). The first World War. London: Random House (UK). ISBN 0-09-1801788.
• Thompson, Mark (2008). The White War: Life and Death on the Italian Front, 1915–1919. London: Faber and Faber. ISBN 0-465-01329-5.