Italijos Egėjo salos

Italijos Egėjo salos (it. Isole italiane dell'Egeo; gr. Ιταλικά νησιά του Αιγαίου), Italijos Dodekanesas (it. Dodecaneso Italiano) – 1912-1947 m. Italijos karalystei priklausiusi valda iš 12 didesnių ir daugelio smulkių salų pietrytinėje Egėjo jūros dalyje.

Isole italiane dell'Egeo
Italijos Egėjo salos
Italijos kolonija

1912 – 1947
Flag herbas
Vėliava Herbas
Sostinė Rodas
Valdymo forma kolonija
Era Imperializmas
 - 1912 m. Italijos-Turkijos karo pabaiga 1912 m.
 - 1947 m. Paryžiaus taikos sutartis su Italija 1947 m.

Istorija redaguoti

Dodekanesą, išskyrus Kastelorizą, Italijos karalystė okupavo 1912 m. Italijos-Turkijos karo metu. Italija buvo sutikusi grąžinti salas Osmanų imperijai pagal 1912 m. Ouchy sutartį.[1], tačiau neaiškiai suformuluotas tekstas leido veikti laikinajai itališkai salų administracijai. Pagal 1923 m. Lozanos sutarties 15 straipsnį Turkija galutinai atsisakė visų teisių į Dodekanesą. Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzija laikinai okupavo Kastelorizą, kurį Italija aneksavo (iš Osmanų imperijos) 1919 m.[2]

Fašistinė Italija formaliai aneksavo Dodekanesą kaip Possedimenti Italiani dell'Egeo.[3]

Italijos ineresai Dodekanese buvo pagrįsti strateginiais tikslais, buvo ketinama jomis remtis toliau formuojant Italijos imperiją.[4] Lero ir Patmo salose buvo įkurtos Italijos karalkiškojo laivyno bazės.[4]

Administracinė politika redaguoti

1923 m. karinius valdytojus pakeitė civiliniai gubernatoriai. Italų politika vietinių gyventojų atžvilgiu turėjo dvi fazes:

  • Gubernatorius Mario Lago, liberalus diplomatas, skatino taikų etniškai skirtingų grupių ir italų sugyvenimą, palaikė švelnią integraciją. Pvz., Lago italams kolonistams suteikdavo žemės ir skatino mišrias santuokas su vietiniais graikais.[3]
  • Jo įpėdinis gubernatorius Cesare Maria De Vecchi diegė priverstinę italianizaciją.

1929 m. Pizos universitete buvo įvestos stipendijos studentams iš Dodekaneso, tai turėjo platinti italų kultūrą ir kalbą tarp vietinių profesionalų.[5] Vienintelė sritis, kur Lago neieškojo kompromisų, buvo religija. Graikų stačiatikių apeigos buvo slopinamos, leidžiamos tik katalikiškos.[3] Italų valdžia stengėsi apriboti Graikų stačiatikių bažnyčios įtaką, nesėkmingai bandė organizuoti vietinę autonominę Dodekaneso bažnyčią.[5]

Salose veikė fašistinės jaunimo organizacijos, pvz., Opera Nazionale Balilla. Italų valdžia skatino vardų italinimą.[5] Juridinis salų statusas buvo tarpinis (possedimento) tarp kolonijos ir pačios Italijos. Salų gyventojai formaliai buvo Italijos piliečiai, tačiau neturėjo visų piliečių teisių, jie neprivalėjo tarnauti Italijos kariuomenėje.[3]

Gubernatoriaujant De Vecchi (nuo 1936 iki 1940 m.) , tvirtam ir lojaliam fašistui, italianizacija tapo grubi.[5] Italų kalba tapo priverstine švietime ir viešajame gyvenime. Graikų kalba mokyklose liko tik kaip pasirenkamas dalykas.[3][5] Valdant Lago saliečiai galėdavo išsirinkti savo merus, o 1937 m. salose įtvirtinta fašistinė sistema, kiekvienoje [[Komuna {Italija}|komunoje]] buvo paskirti podestos.[5] 1938 m. salose ėmė veikti Italijos rasiniai įstatymai, vietiniai įstatymai buvo rpiderinti prie Italijos įstatymų.[5]

Italų kolonistų kėlimas redaguoti

Italų valdžios pastangos keldinti italus kolonistus į salas nebuvo labai sėkmingos. 1936 m. Dodekanese gyveno 16711 italų, kurių dauguma gyveno Rodo ir Lero salose.[5] Rode ir Kose gyvenę italai buvo ūkininkai, gyvenę naujai kurtose žemės ūkio gyvenvietėse. O Lero italai daugiausia buvo kariuomenę aptarnavę darbuotojai, gyvenę kariuomenės bazėse naujai italų pastatytame mieste Portolage (dabartinis Graikijos miestas Lakki).[5]

Viešieji statiniai redaguoti

Musolinis siekė Dodekaneso salas paversti Italijos kolonijinės imperijos vitrina, tad ėmėsi stambių statybų archipelage.[6] Buvo tiesiami nauji keliai, statomi monumentalūs statiniai (fašistinio stiliaus architektūra). Statybose kartais naudojo priverstinį graikų darbą.[6]

Salose iki šiol stovi daug itališkosios architektūros pavyzdžių:[7]

  • Grande Albergo delle Rose (dabar „Casino Rodos“), 1927 m., architektai Florestano Di Fausto ir Michele Platania. Stilius – arabų, Bizantijos ir Venecijos stilių mišinys.
  • Casa del Fascio (Rodo fascijos namas, dabar miesto rotušė), 1939 m., tipiškas fašistinės architektūros pavyzdys.
  • San Giovanni katalikų bažnyčia, 1925 m., architektas Di Fausto. Šv. Jono ordino viduramžių katedrinės bažnyčios rekonstrukcija.
  • Teatro Puccini (dabar Rodo miesto Nacionalinis teatras). 1937 m., 1200 vietos.
  • Palazzo del Governatore (Gubernatoriaus rūmai, dabar Dodekaneso prefektūros įstaigų pastatas), 1927 m., architektas Di Fausto. Venecinis stilius.
  • Villaggio rurale San Benedetto (dabar Kolymbia kaimas), 1938 m. pastatytas kaimas, pavyzdinis kaimas su visomis šiuolaikinėmis paslaugomis.
  • Portolago miestas (dabar Lakki) Lero saloje, pastatytas 1938 m., tipiškas Italijos racionalizmo stilius.

Italai atidžiai išžvalgė salas (pirmas kartas istorijoje) ir ėmė diegti masinį turizmą Rodo ir Koso salose.[6] Mažesniosios salos liko primirštos, jose niekas nebuvo statoma ir vystoma.[6]

Administracinis skirstymas redaguoti

Sala (skliausteliuose itališkas pavadinimas) Plotas Gyventojų skaičius
Rodas (Rodi) ir gretimos salelės 1412 km² 60 244
Patmas (Patmo) ir gretimos salelės 57,1 km² 3214
Lipsai (Lisso) 17,4 km² 993
Kalimnas (Calino) ir gretimos salelės 128,2 km² 15 338
Kosas (Coo) 296 km² 20,003
Astipalėja (Stampalia) ir gretimos salelės 113,6 km² 1767
Nisiras (Nisiro) ir gretimos salelės 48 km² 2375
Simė (Simi) ir gretimos salelės 63,6 km² 6176
Tilas (Piscopi) ir gretimos salelės 64,3 km² 1227
Chalkė (Calchi) ir gretimos salelės 30,3 km² 1476
Karpatas (Scarpanto) ir gretimos salelės 306 km² 7893
Kasas (Caso) ir gretimos salelės 69,4 km² 1913
Megistė (Castelrosso) ir gretimos salelės 11,5 km² 2267
viso 2668,3 km² 132,289
Šaltiniai:
  • 1936 m. gyv. surašymas
  • Annuario Generale, Consociazione Turistica Italiana, Roma, 1938

Planuota ekspansija redaguoti

Po Graikijos operacijos fašistinė Italija siekė prie Italijos Egėjo salų valdos prijungti Kikladas ir Sporadas, bet Vokietija prieštaravo bet kokiam marionetinės Graikijos (1941–44) teritorijos sumažinimui.[8] Kadangi italai buvo okupavę Kikladas, jie ruošėsi oficialiai aneksuoti šias salas, nežiūrint į Vokietijos prieštaravimus.[8]

Italijos valdžios pabaiga redaguoti

Po Italijos kapituliacijos 1943 m. rugsėjį salos trumpam buvo mūšių tarp vokiečių, britų ir italų arena.[9] Kovos veiksmuose viršų paėmė vokiečiai, ir nors iš žemyninės Graikijos juos išvarė 1944 m., Dodekanesuose jie liko iki karo galo.[9] Vokiečių okupacijos metu Dodekanesai formaliai liko pavaldūs Italijos Socialinei Respublikai, bet de facto buvo Vokietijos karinės vadovybės valdžioje.[10]

Pagal 1947 m. Taikos su Italija sutartį salos buvo perduotos Graikijai.[9]

Italijos Egėjo salų kolonijiniai vadovai 1912–1947 m. redaguoti

Kariniai vadai redaguoti

  • Giovanni Battista Ameglio (1912 m. gegužės 5 d. – 1913 m. spalio 14 d.)
  • Ferruccio Trombi (1913 m. spalio 15 d. – 1913 m. lapkričio 8 d.) (laikinasis)
  • Francesco Marchi (1913 m. lapkričio 9 d. – 1914 m. balandžio 26 d.)
  • Giovanni Croce (1914 m. balandžio 27 d. – 1917 m. gegužės 26 d.) (laikinasis iki 1914 m. rugpjūčio 3 d.)
  • Vittorio Elia (1917 m. gegužės 27 d. – 1919 m. gruodžio 15 d.)
  • Achille Porta (1919 m. gruodžio 15 d. – 1920 m. rugpjūčio 6 d.)
  • Carlo Senni (1920 m. rugpjūčio 7 d. – 1920 m. rugsėjo 16 d.) (laikinasis)
  • Felice Maissa (1920 m. rugsėjo 17 d. – 1921 m. rugpjūčio 16 d.)
  • Alessandro De Bosdari (1921 m. rugpjūčio 17 d. – 1922 m. lapkričio 15 d.)

Gubernatoriai redaguoti

  • Mario Lago (1922 m. lapkričio 16 d. – 1936 m. lapkričio 27 d.)
  • Cesare Maria De Vecchi (1936 m. gruodžio 2 d. – 1940 m. gruodžio 9 d.)
  • Ettore Bastico (1940 m. gruodžio 10 d. – 1941 m. liepos 14 d.)
  • Inigo Campioni (1941 m. liepos 15 d. – 1943 m. rugsėjo 18 d.)

Vicegubernatoriai redaguoti

  • Igino Ugo Faralli (1943 m. rugsėjo 18 d. – 1945 m. gegužės 7 d.)

Vokiečių kariniai vadai redaguoti

  • Ulrich Kleemann (1943 m. rugsėjo 8 d. – 1944 m. rugsėjo 20 d.)
  • Otto Wagener (1944 m. rugsėjo 20 d. – 1945 m. gegužės 5 d.)

Vyriausieji administratoriai redaguoti

  • Peter Acland (1945 m. gegužė – 1945)
  • Charles Henry Gormley (1945–1946)
  • Arthur Stanley Parker (1946 – 1947 m. rugsėjo 15 d.)

Nuorodos redaguoti

  1. Treaty of Ouchy (1912), also known as the First Treaty of Lausanne Archyvuota kopija 2013-09-01 iš Wayback Machine projekto.
  2. Full text of the Treaty of Lausanne (1923)
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Marc Dubin (2002). Rough Guide to the Dodecanese & East Aegean islands. Rough Guides. p. 436. ISBN 1-85828-883-5.
  4. 4,0 4,1 Anthony J. Papalas (2005). Rebels and radicals: Icaria 1600-2000. Bolchazy-Carducci Publishers. p. 101. ISBN 0-86516-605-6.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 Aegeannet, The Dodecanese under Italian Rule Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 Dubin (2002), p. 437
  7. [1] Archyvuota kopija 2011-05-21 iš Wayback Machine projekto. in Italian
  8. 8,0 8,1 Davide Rodogno (2006). Fascism's European empire: Italian occupation during the Second World War. Cambridge University Press. p. 85. ISBN 0-521-84515-7.
  9. 9,0 9,1 9,2 Dubin (2002), p. 438
  10. Nicola Cospito; Hans Werner Neulen (1992). Salò-Berlino: l'alleanza difficile. La Repubblica Sociale Italiana nei documenti segreti del Terzo Reich. Mursia. p. 128. ISBN 88-425-1285-0.