Itališkoji partija
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Itališkoji partija | |
---|---|
Ėjimai | 1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rc4 Rc5 |
ECO | C50 |
Sukurta | XIV amžius |
Motininis debiutas | Atvira partija |
Itališkoji partija (it. Giuoco Piano – ramus žaidimas) – šachmatų debiutas, kurio ėjimai:
1. e4 e5
2. Žf3 Žc6
3. Rc4 Rc5
Itališkoji partija yra vienas seniausių studijuotų debiutų: XVI a. jį žaidė ir studijavo portugalas Pedro Damiano, o XVII a. – italas Džioakinas Grekas. XIX a. itališkoji partija buvo labai populiarus debiutas, bet vėliau po 2…Žc6 populiaresniu tapo atsakymas 3.Rb5 (Ispaniškoji partija), nes laikoma, jog jis duoda baltiesiems didesnę iniciatyvą.
Baltųjų „itališkasis rikis“ laukelyje c4 trukdo juodiesiems užimti centrą su …d5 ir atakuoja pažeidžiamą f7 laukelį. Juodųjų tikslas – iškeisti figūras ir pradėti laisvą žaidimą.
Variantai
redaguotiYra keli populiariausi itališkosios partijos tęsiniai:
- 4.c3 (Pagrindinis variantas).
- 4.d3 (Giuoco Pianissimo, iš italų kalbos: „labai ramus žaidimas“)
- 4.b4 (Evanso gambitas, kuriame baltieji aukoja pėstininką dėl greito išsivystymo)
- 4. d4 (Itališkasis gambitas, kuriame baltieji aukoja pėstininką atidarydami centrą ir suaštrindami padėtį)
- 4. Rxf7+? Kxf7 5.Žxe5+ Žxe5 (Žeromo gambitas, rizikingas, aštrus, bet abejotinas gambitas, kuriame baltieji aukoja dvi figūras sugadindami juodiesiems padėtį ir ruošdami valdove stiprią ataką, galinčia pasibaigti net matu)