Italų disko

Italų disko (Italo disco) − šokių popmuzikos stilius, kilęs iš Italijos ir gyvavęs nuo 1970-ųjų pabaigos iki apie 1990 m.

Sabrina Salerno buvo viena iš vėlyvųjų išpopuliarėjusių italų disko atlikėjų

Istorija, apibūdinimas

Pavadinimą šokių muzikai iš Italijos 1983 m. suteikė Bernhard Mikulski, Vokietijos „ZYX Music“ garso įrašų firmos vadovas. Iki to laiko ši muzika buvo vadinama bendriniais žodžiais itališka šokių muzika, arba JAV − spagečių šokių muzika, neišskiriant jos kaip atskiro stiliaus. Bernhard Mikulski buvo aktyvus itališkos popmuzikos propaguotojas ir išleido pirmą oficialų itališkų disko dainų rinkinį pavadinimu „The Best of Italo Disco“. Italų disko muzika apibūdinama lengvomis melodijomis, lengvai įsimintinu ir pasikartojančiu dainavimu, futuristiniais tembrais, kartais lengvu, erdviniu skambėjimu, su reguliariu ritmu ir orientacija į šokių muziką, pasodrintą paprastais sintezatorių, ritmo mašinų ir pirmos kartos vokoderių efektais.

Italų disko muzika buvo daugiausiai orientuota į JAV ir tarptautinę publiką, todėl daugelyje išpopuliarėjusių italo disko dainų naudoti angliški tekstai, atlikėjai dainavo su ryškiu itališku akcentu. Pačioje Italijoje šokių muzika buvo paremta tradicinėmis folk dainomis ir tarantelomis, naudojami akordeonai, tamburinai, akustinės gitaros, o ne sintezatoriai, elektroniniai mušamųjų garsai ir „slap“ boso gitara. Italų disko rėmėsi tradicine disko-fank šokių muzika, kuri pasiekė pasaulinio populiarumo (ir kartu Italijoje) 1977–1978 m. su Bee Gees, Boney M ir Donna Summer (prodiusuota italo Giorgio Moroder) dainomis. Steigėsi disko klubai, nauji atlikėjai siekė kurti kažką panašaus, net Adriano Celentano 1977 m. išleido vien angliškai įdainuotą albumą su šešiomis disko stilių imituojančiomis dainomis. Išpopuliarėjo itališkai dainuojantys disko atlikėjai (Raffaella Carrà, Alan Sorrenti, Viola Valentino). Tai buvo savotiškas atsakas euro disko atlikėjams (Giorgio Moroder, Cerrone).

1980-ųjų pradžioje italų disko muzika buvo paveikta kai kurių anglų „naujųjų romantikų“ (Soft Cell „Tainted Love“, Fiction Factory „Feels Like Heaven“, OMD „Enola Gay“) ir vokiečių muzikos. Italų disko apibūdinama ne tiek atskiru žanru, kiek naudojamų muzikinių technikų visuma. 1982 m. italų disko pasireiškė jau kaip vientisas stilius. 1983 m. kai kurios italų disko dainos sulaukė didžiulio populiarumo, Gazebo singlas „I Like Chopin“ buvo parduotas daugiamilijoniniu tiražu. Garsi italų disko leidybine firma buvo „Discomagic Records“. 1980-ųjų pabaigoje italų disko stilius pradėjo nykti daugeliui atlikėjų pasukus į Hi-NRG stilių. Italų disko atgarsių galima išgirsti Divine, Roni Griffith, Sinitta, Stacey Q, Samantha Fox atliekamose dainose. Vokietijoje italų disko stilius paveikė „discofox“ stiliaus atsiradimą (Modern Talking, Fancy, Bad Boys Blue). Kai kurie italų disko atlikėjai (Klein & MBO, Alexander Robotnik) buvo populiarūs Detroite, kur buvo laikomi „progresyviais“ ir jų muzika prisidėjo prie acid house, trance stilių atsiradimo. Per italo house grupę Black Box, italų disko paveikė britų rave muzikos sceną 1980-ųjų pabaigoje.

Atlikėjai ir dainos

Kai kurie iš populiarių italų disko stiliaus atlikėjų ir jų dainų (atlikėjas/grupė − dainos pavadinimas (metai)):

• Gazebo − „I Like Chopin“ (1983)
• Savage − „Don’t Cry Tonight“ (1983)
• Ryan Paris − „Dolce Vita“ (1983)
• P. Lion − „Happy Children“ (1984)
• Raf (ir Laura Branigan) − „Self Control“ (1984)
• Valerie Dore − „The Night“ (1984)
• Baltimora − „Tarzan Boy“ (1985)
• Sabrina − „Boys“ (1987)
• Spagna − „Call Me“ (1987)

Kiti atlikėjai:

• Krisma (Chrisma)
• Carrara
• George Aron
• Albert One
• Linda Jo Rizzo
• Martinelli
• Righeira
• Ago
• Den Harrow
• Miko Mission
• Radiorama
• Ken Laszlo
• Mr. Zivago
• Fun Fun
• Scotch
• Doctor’s Cat
• Via Verdi
• Mr. Flagio
• Clio
• My Mine
• Pink Project

Prie italo disko atlikėjų priskiriami amerikietis Tom Hooker, vokietis Mike Mareen.

Šaltiniai

• Francesco Cataldo Verrina. The History of Italo Disco, 2015
• Nicolae Sfetcu. Dance Music, 2014.