Istorinė gramatika

Istorinė gramatika – disciplina, nagrinėjanti vienos kalbos gramatinės sandaros raidą lyginant tos kalbos įvairių laikotarpių duomenis. Pavadinimas „istorinė gramatika“ netikslus: tradiciškai jai priskiriamos ne tik istorinė morfologija ir istorinė sintaksė, bet ir istorinė fonetika. Kartais tikslinama, kad istorinė gramatika aptaria ir aiškina kalbos raidą nuo pirmųjų rašytinių šaltinių pasirodymo iki šių dienų, o ankstesni, „priešistorinės“ raidos laikotarpiai priklauso lyginamosios kalbotyros (komparatyvistikos) kompetencijai.[1]

Sujungus istorinės gramatikos, besiremiančios paliudytomis formomis, ir etimologijos, kaip svarbios lyginamosios-istorinės kalbotyros dalies, kurioje hipotetinės formos yra daug svarbesnės, duomenis šios sritys viena kitą abipusiškai papildo ir leidžia suprasti atskirų kalbų raidą.[1]

Tarp žymių lietuvių kalbos istorinės gramatikos tyrėjų minėtini Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, L. Palmaitis ir daug kitų kalbininkų.

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 „Историческая грамматика“. academic.ru. Nuoroda tikrinta 2021-09-03.