Slepišerė
| Isoetes | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris) | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
|
Slepišerės (Isoetes) – pataisūnų (Lycopodiophyta) skyriaus, slepišerainių (Isoetopsida) klasės, monotipinės slepišerinių (Isoetaceae) šeimos augalų gentis. Archajiški daugiamečiai, pusiau ar visiškai pasinėrę žoliniai vandens augalai.[1] Priklauso sporinių induočių grupei, gyvenimo cikle vyrauja sporofitas. 2016 m. duomenimis pasaulyje žinomos bent 192 pripažintos slepišerių rūšys.[2] Lietuvoje aptinkama tik viena rūšis – ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris), įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Morfologija ir anatomija redaguoti
Sporofito stiebas trumpas, gumbelio arba ropės pavidalo, požeminis, nesišakojantis, su antriniu storėjimu. Stiebą dengia epidermis su žiotelėmis, giliau yra žievė ir brazdas, centre – stelė. Slepišerių stelės priskiriamos protostelių grupei.
Į apačią stiebas leidžia pluoštą dichotomiškai išsišakojusių šaknų, o į viršų – puokštę aplink stiebą spirališkai išsidėsčiusių pusiau apvalių, yliškų lapų, panašių į vikšrių (Juncus). Lapai tiesūs arba išlinkę, 1–100 cm ilgio, su liežuvėliais. Iš išorės dengia epidermis su žiotelėmis, vidų užpildo mezofilis, centre yra apytakos audiniai. Enacijų kilmės pataisūnų lapai su viena gysla vadinami mikrofilais.
Slepišerių sporangės gali formuotis ties visų lapų pamatais. Tai heterosporiniai augalai. Mikrosporangėse susidaro daug mikrosporų, makrosporangėse – mažiau, bet didesnių makrosporų. Moteriškosios sporos (makrosporos) 300–700 µm skersmens, baltos, pilkos arba juodos, lygios arba dygliuotu paviršiumi, vyriškosios sporos (mikrosporos) 20–50 µm skersmens, pilkos arba rudos. Vienalyčiai gametofitai trumpaamžiai, redukuoti vystosi lapų pamatuose. Spermatozoidai su daugeliu žiuželių.[3][1][4][5]
Ekologija redaguoti
Tiek sporofito, tiek gametofito kartos autotrofinės.[3] Beveik visos slepišerės yra vandens arba pelkėtų, užliejamų vietų augalai.[1] Vidurio ir Vakarų Europoje auga oligotrofiniuose, smėlėtu dugnu ežeruose, nuo 0.6 m gylio iki meldų juostos ribos (2–3 m gylio).[1]
Paplitimas redaguoti
Slepišerės paplitusios beveik visame pasaulyje, daugiausia atogrąžų ir paatogrąžių klimato srityse.[4]
Taip pat ieškotina kaimyninėse šalyse aptinkama šerinė slepišerė (Isoetes echinospora).
Dichotominis rūšių atpažinimo raktas redaguoti
1. Lapai tamsiai žali, standūs, beveik nepersišviečia; makrosporos karpotos arba gauburiuotos. Ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris)
— Lapai šviesiai žali, minkšti, persišviečiantys; makrosporos dygliuotos ilgais trapiais dygliukais. Šerinė slepišerė (Isoetes echinospora)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Minkevičius, A. Lietuvos TSR flora 1t. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959
- ↑ Troia, A., Pereira, J., Kim, C., Taylor, W. C. (2016). The genus Isoetes (Isoetaceae): a provisional checklist of the accepted and unresolved taxa. Phytotaxa. 277. 101–145. 10.11646/phytotaxa.277.2.1.
- ↑ 3,0 3,1 Naujalis, J. R., Meškauskaitė, E., Meldžiukienė, A., Juzėnas S. (2009). Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
- ↑ 4,0 4,1 slepišerė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Biology discussion. Isoetes: structure and reproduction. [žiūrėta 2020-05-26]. Prieiga per internetą https://www.biologydiscussion.com/botany/pteridophyta/isoetes-structure-and-reproduction/46051