Ipolitas Užkurnys

(Nukreipta iš puslapio Ipolitas Užkurnis)
Ipolitas Užkurnys
Gimė 1926 m. lapkričio 5 d.
Pypliai, Gelvonų valsčius
Mirė 2004 m. lapkričio 11 d. (78 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Pyplių kapinės
Tautybė lietuvis
Veikla skulptorius, medžio drožėjas
Žymūs apdovanojimai

Gedimino ordino Riterio kryžius (2000 m.)

Ipolitas Užkurnys (1926 m. lapkričio 5 d. – 2004 m. lapkričio 11 d.) – lietuvių tautodailininkas skulptorius.

Biografija redaguoti

Gimė Pyplių kaime (dab. Širvintų rajonas), daugiavaikėje šeimoje. 1934–1937 m. mokėsi Bagaslaviškio, Laukžemės (Kretingos r.), Gibišėlių (Klaipėdos r.), Pryšmančių (Kretingos r.) mokyklose. Piemenavo, dirbo įvairius žemės ūkio darbus, paaugęs su kitais meistrais statė aplinkinių kaimų sodybų pastatus. 1950 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo mūrininku, statybininku, 1963–1986 m. – Vilniaus metalo konstrukcijų Bandomojoje eksperimentinėje gamykloje.[1]

Nuo 1965 m. atsidėjo medžio drožybai, dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, individualios Vilniuje (1968, 1969, 1971, 1976, 1983–1986 m.), Lenkijoje (1970, 1976, 1977 m.), Leningrade (1981 m.), Maskvoje (1982 m.).

 
Ipolito Užkurnio paminklas Vytautui prie Birštono piliakalnio

Darbai redaguoti

Ipolitas Užkurnys išdrožė daugiau kaip 1400 medinių kūrinių; tarp jų – apie 250 monumentalių skulptūrų koplytstulpių ansambliams Lietuvoje (Ablingoje, Birštone, Šiauliuose, Čiurlionio kelyje, Anykščiuose, Juodkrantėje), Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Kūrė antkapinius paminklus, horeljefus, bareljefus, skulptūrinius portretus, istorinės, literatūrinės ir religinės tematikos daugiafigūres kompozicijas (Vilniaus įkūrimas 1973 m., Žalgirio mūšis 1978 m., Skerdžius 1992 m., Kristaus vainikavimas 2000 m.). Skulptūros ekspresyvios plastikos, raiškaus silueto, darnios kompozicijos.[2]

Parašė autobiografinę knygą Mano Jėzus (1997 m.).

Šaltiniai redaguoti

  1. Vyta Matukaitienė. Kraštiečiui medžio filosofui Ipolitui Užkurniui – 90, sirvinta.net
  2. Ipolitas Užkurnys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015

Literatūra redaguoti