Intensyvi gyvulininkystė

Intensyvus vištų dedeklių ūkis.

Intensyvi gyvulininkystė – verslinė gyvulininkystė, kurioje daug tos pačios rūšies gyvūnų auginama uždarose erdvėse, naudojami perdirbti arba praturtinti pašarai, siekiama kuo didesnio našumo.[1] Intensyviu būdu yra auginamos karvės, kiaulės, vištos, kalakutai ir kitokie gyvūnai; gaunama mėsa, pienas, kiaušiniai.

IstorijaKeisti

Intensyvi gyvulininkystė atsirado po Antrojo pasaulinio karo, pritaikant masto ekonomijos principus gyvulininkystėje. Tai padaryta didinant tvartų dydį, juose laikomų gyvūnų tankį, optimizuojant pašarų maistinę vertę, jų tiekimą, mechanizuojant gyvūnų priežiūros darbus, kontroliuojant aplinkos temperatūrą, apšvietimą. Siekiant didesnio našumo, yra išvedamos vis produktyvesnės gyvūnų veislės. Visa tai leido padidinti ūkių gamybos apimtis, tuo pačiu sumažinant jų kiekį ir žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičių.

MastasKeisti

Anot Worldwatch Institute, intensyvi gyvulininkystė yra sparčiausiai augantis gyvūnų auginimo metodas pasaulyje. 2006 metais tokiu būdu buvo gauta 74 % pasaulio paukštienos, 50 % kiaulienos, 43 % jautienos, 68 % kiaušinių.[2]

KritikaKeisti

Intensyvi gyvulininkystė yra kritikuojama pasitelkiant argumentus, susijusius su gyvūnų gerove, žmonių sveikata ir aplinkosauga.[3]

Gyvūnų gerovės bei gyvūnų teisių šalininkai teigia, kad intensyviai auginant gyvūnus nėra atsižvelgiama į jų poreikius, naudojamos skausmingos ir žalojančios praktikos, pavyzdžiui, snapų nukapojimas vištoms, galvijų nuraginimas. Dėl ankštų gardų arba didelio tankio, gyvūnai turi mažai erdvės judėti, negali socializuotis, patiria stresą.[4]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Dictionary of Agriculture. A&C Black, 2010, p. 94
  2. Worldwatch Institute. State of the World 2006: The Challenge of Global Sustainability. Routledge, 2012
  3. Beyond Factory Farming, Compassion in Wordl Farming, 2009
  4. Marc Bekoff. Encyclopedia of Animal Rights and Animal Welfare: Second Edition. ABC-CLIO, 2009, p. 246-247
 

Vikiteka