Ingušai
| Ingušai | |
|---|---|
 Ingušė tautiniais rūbais (1881 m.)
| |
| Gyventojų skaičius | ~700 000 |
| Populiacija šalyse |  Rusija (2010 m.): 444 833
|
| Kalba (-os) | ingušų |
| Vėliava | 
|
| Religijos | islamas (sunizmas) |
| Giminingos etninės grupės | čečėnai, bacbai |
 Vikiteka: |
Ingušai |
Ingušai (sav. ГIалгIай) – Kaukazo tauta. Bendra populiacija – ~700 tūkst. žmonių. 97 proc. ingušų gimtoji kalba yra ingušų kalba, priklausanti šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai, be to, daugelis ingušų moka rusų kalbą.[1] Išpažįsta islamą (sunitai).
Gyvena Rusijoje, daugiausia Ingušijoje (385,5 tūkst.), Šiaurės Osetijoje (28,3 tūkst.), Čečėnijoje (1,3 tūkst.), taip pat daug ingušų gyvena išsikėlę į kitas buvusias tarybines respublikas, Artimuosius Rytus (Turkiją, Jordaniją, Siriją, Libaną ir kt.).
Istorija redaguoti
Ingušų istorija glaudžiai susijusi su čečėnais. Jų bendri protėviai buvo vainachų gentys. Kalnuose ingušai gyveno atskiromis bendruomenėmis: galgajų (chamchinų), corių, džeirachų, mecchalių. Nuo XVI–XVII a. pradėjo keltis į lygumas. XVI a. pabaigoje dauguma ingušų priėmė islamą. Jie daugiausia kėlėsi į Taro slėnį ir kitur aplink Kambilejevkos upę. XVII a. prie jos įkūrė Ongušto gyvenvietę (nuo jos kilo ingušų egzonimas), esančią dabartinės Šiaurės Osetijos Priekalnių rajone. Galutinai vainachų gentys į čečėnų ir ingušų grupes suskilo XVIII a.
1810 m. buvo užkariauti rusų, tačiau skirtingai nuo daugelio kitų Kaukazo tautų nedalyvavo karuose su Rusija XIX a. viduryje.[2] 1817 m. dauguma Sunženo rajono gyventojų perkelta į Nazranę.
1924 m. sudaryta Ingušų autonominė sritis (su sostine Vladikaukaze), 1934 m. ji sujungta su Čečėnija – sudaryta Čečėnijos–Ingušijos autonominė sritis (vėliau – respublika).
Antrojo pasaulinio karo metu ingušai kaip ir keletas kitų mažųjų Rusijos tautų buvo apkaltintos nelojalumu ir bendradarbiavimu su vokiečiais, nors vokiečiai ingušų gyvenamų vietovių net nebuvo pasiekę. Šia dingstimi didžioji ingušų dalis (apie 100 000), pradedant 1944 m. vasario 23 d. kartu su čečėnais buvo ištremti į Vidurinę Aziją. Trėmimų metu žuvo apie 12 000 ingušų.[3] 1956 m. Kazachstano vidaus reikalų ministras siūlė N. Chruščiovui čečėnų ir ingušų autonominę respubliką įkurti jų trmties vietoje Kazachijoje ir Kirgizijoje. Šis pasiūlymas buvo atmestas. 1957 m. sausio 9 d. jiems leista grįžti, vėl daugmaž ikikarinėje teritorijoje buvo sudaryta Čečėnijos-Ingušijos autonominė respublika. Ingušams istoriškai priklausęs Priekalnių rajonas buvo paliktas Šiaurės Osetijai ir apgyvendintas osetinų, dėl to tarp ingušų ir osetinų laikėsi įtampa.
1991 m. radikaliems čečėnų nacionalistams paskelbus nepriklausomybę, ingušai šio siekio nepalaikė ir Čečėnijos-Ingušijos administracinis vienetas suskilo.[4] Tuo pačiu metu paaštrėjo konfliktas su Šiaurės Osetija, kurioje iki 1992 m. gyveno 60 000 ingušų.[5] 1992 m. pabaigoje dėl etninių valymų ingušai buvo priversti palikti savo namus Vladikaukaze ir Priekalnių rajone.
Verslai redaguoti
Ingušai tradiciškai vertėsi kalnų gyvulininkyste[6] – augino arklius, avis, karves, jaučius. Iš ūkinių kultūrų augino kviečius, avižas, miežius, lygumose – kukurūzus. Nuo XX a. pradėjo verstis sodininkyste, vynuogininkyste, avininkyste ir mėsine-pienine gyvulininkyste. Statė įvairius statinius – bokštus, šventyklas, požemines kapavietes. Tradiciniai amatai: juvelyrika, kalyba, ginklų gamyba, puodininkystė, akmens, odos, medžio apdirbimas.
Buitis redaguoti
Kalnų šlaituose, tarpekliuose statydavo bokštines gyvenvietes (aūlus). Bokštai būdavo gyvenamieji, pusiau kariniai (8–10 m) ir kariniai (12–16 m), nors pasitaikydavo ir vid. 25–27 m aukščio bokštų. Gyvenvietės būdavo įtvirtintos, aptvertos. Lygumoje gyvendavo kaimuose, išsidriekusiuose pagal upes ir kelius. Tradicinis namas – chata. Vėliau paplito pastatai iš šamotinių plytų su terasomis, o dabar namai plytiniai su čerpių arba metaliniu stogu.
Apranga panaši į kitų Kaukazo tautų. Ingušų virtuvėje vyrauja miltiniai, mėsiški, pieniški patiekalai.
Papročiai redaguoti
Būdingi tamprūs šeimyniniai ryšiai, kraujo kerštas, nuotakos išpirkimas, vaišingumas, pagarba vyresniesiems. Nors dabar būdingos mažosios šeimos, kalnuose ilgą laiką laikėsi ir išplėstinės. Santuokos egzogaminės.
Tradicinei ingušų religijai buvo būdingas totemizmas, protėvių kultas, animizmas, magija, šventviečių ir globėjų kultas, buvo išvystytas panteonas (pagr. dievybė – Diela). Išvystyta liaudies medicina, apeigynas. Lygumų ingušai islamą priėmė XVI–XVIII a., kalnuose – XIX a.
Folklore išlikęs Nartų epas. Gausu didvyrinių, istorinių, lyrinių dainų, pasakų, padavimų, legendų, patarlių, priežodžių. Populiariausias šokis – porinė lezginka.
Šaltiniai redaguoti
- Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998
- ↑ Johanna Nichols The Ingush (with notes on the Chechen): Background information
- ↑ Ingushetiya. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.
- ↑ Gunnar Heinsohn: Lexikon der Völkermorde. Reinbek 1998.
- ↑ Chechnya (2001). Bernard E.Cook (ed.) Europe since 1945. An encyclopedia. Vol.I A-J. P.331.
- ↑ Johanna Nichols The Ingush (with notes on the Chechen): Background information
- ↑ Ingushetiya. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.