Inesyvas

Inesyvas (iš lot. inesse 'būti viduje') − linksnis, vidaus esamasis vietininkas, reiškiantis, kad veikėjas arba veiksmas yra viduje to daikto, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz., miške. Atsako į klausimą kame? Kalbotyroje, ypač baltistikoje, terminas inesyvas vietoj vietininkas (lokatyvas) vartojamas tada, kai norima pabrėžti, jog dabartiniai baltų kalbų vietininkai istoriškai buvo sudaryti nauju būdu, jų daryba yra vėlesnio laikotarpio. Be to, terminas inesyvas leidžia išvengti painiavos, nes esama ir kitokių vietininkų (aliatyvo, adesyvo, iliatyvo ir t. t.). Vienaskaitoje baltų kalbose inesyvas susidarė postpozicijai (polinksninei priesagai) *en 'į' priaugus prie senovinio vietininko (lokatyvo), pvz.: liet. *dienāi + en > *dienāien > *dienājen > *dienāję > dienoje; *akmeni + en > *akmenien > *akmenijen > *akmeniję / *akmenīję > akmenyje ir t. t. Latvių kalboje, galūnėms dar labiau sutrumpėjus, turimi inesyvai dienā 'dienoj(e)', upē 'upėj(e)', akmenī 'akmeny(je)'. Lietuvių kalbos inesyvai miške, lauke kilę iš *miškę, *laukę < *mišken, *lauken.[1] Senoviškesnis šio linksniavimo tipo inesyvas vartojamas žemaičių posakiuose šaltie 'šaltyje', šiltie 'šiltume, šilumoje',[2] kur turima daryba iš senojo vietininko (lokatyvo) *šaltie + en, *šiltie + en.[3]

Daugiskaitos inesyvai buvo pasidaryti polinksniui en 'į' jungiantis prie daugiskaitos galininko: *miškōns > *miškōs + en > *miškōsen > *miškōsę > miškuose; *dienāns > *dienąs > *dienās + en > *dienāsen > *dienāsę > dienose ir t. t. Latvių kalboje ir šie inesyvai labiau sutrumpėję: laukos (sk. laukuos) 'laukuose', dienās 'dienose'. Sudarant inesyvus, būta įvairių perdirbinių pagal kitų linksniavimo tipų panašumus. V. Ambrazo teigimu, daugiskaitos inesyvas susidarė ne iš daugiskaitos galininko, o iš senojo daugiskaitos vietininko (dienosu > dienose), galūnės balsį derinant prie vienaskaitos inesyvo.[1]

Aptariant Uralo kalbas, vengrų kalboje inesyvas sudaromas su priesaga -ban/-ben (házban 'name'), suomių kalboje su priesaga -ssa/-ssä, estų − prie kilmininko jungiant -s, mokšų kalboje − pridedant priesagą -sa. Kartais teigiama, kad rytų baltų kalbose postpoziciniai (su polinksninėmis priesagomis) vietininkai: inesyvas, iliatyvas, aliatyvas, adesyvas − susidarė dėl finougrų įtakos.[4] Jų kalbose labai išplėtota vietininkų sistema.

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 Vytautas Ambrazas (2005-08-17). „Inesyvas“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-11-25. 
  2. „šaltie“. Dictionary of the Lithuanian Language. Nuoroda tikrinta 2020-11-25. [neveikianti nuoroda]
  3. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija II. Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas. pp. 179–180. ISBN 4602020100. 
  4. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 162. ISBN 5-420-01444-0.