Induktotermija

Induktotermija (lot. inductio – sužadinimas + gr. therme – šiluma) – fizioterapijos metodas – gydymas kintamuoju aukšto dažnio (keliolikos megahercų) elektromagnetiniu lauku. Ant skaudamos kūno vietos dedamas sausas 1,5 – 2 cm storio tarpiklis (pvz., rankšluostis), ant jo – elektrodas: plokščias diskas, kurio viduje yra ritės su vijomis elektros srovei, arba izoliuotas kabelis, kuriam galima suteikti norimą formą (pvz., susukti spirale, kilpa). Veikiant magnetiniam laukui, audiniuose susidaro sūkurinės srovės, kurių energija virsta šiluma; audiniai 6 – 8 cm gylyje įšyla, gali šiek tiek pakilti ir viso kūno temperatūra. Išsiplečia kraujagyslės, pagreitėja kraujotaka, mažėja uždegimas, skausmas, gerėja kaulų, sąnarių, raumenų būklė.

Procedūra trunka 15 – 30 min (vaikui ~15 minučių); gydymo kursas 10 – 20 procedūrų. Induktotermija praktikuojama plaučių, virškinamojo trakto, periferinės nervų sistemos, inkstų, lytinių organų ligoms, kaulų lūžiams, sumušimams gydyti.

Induktotermijos procedūros nepatartinos sergančiam sunkia ischemine širdies liga, nuomariu, turinčiam naviką, pūlinį, padidėjusį kraujospūdį.

Šaltiniai

Medicinos enciklopedija, 1 t. Vilnius: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1991.