Iljušin Il-14
Tipas Kelevinis lėktuvas
Gamintojas Gamykla Nr. 84 (Taškentas)
Gamykla Nr. 240 (Maskva) Sovietų Sąjunga
Avia Čekoslovakija
Elbe Flugzeugwerke GmbH (Drezdenas) Rytų Vokietija
Kūrėjas OKB Iljušina Sovietų Sąjunga
Gamybos metai 1954-1958
Pirmas skrydis 1950 m. liepos 13 d.
Pradėtas naudoti 1954 m.
Baigtas naudoti 2005 m.
Pagrindiniai naudotojai Aeroflot
Interflug
Pagaminta vnt. 1348
Prototipas Il-12

Il-14 (rus. Ил-14, pagal NATO klasifikaciją – Crate) – XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje SSRS sukurtas trumpų ir vidutinių nuotolių keleivinis lėktuvas, varomas dviem stūmokliniais varikliais, žemasparnis monoplanas su atvirkščio strėliškumo sparnais; paskutinis sovietinis kelevinis lėktuvas su stūmuokliniais varikliais. Sukurtas pakeisti pasenusius Li-2 ir Il-12. Septintame-aštuntame XX a. dešimtmeyje šį orlaivį pakeitė turbusraigtiniai An-24/26 ir reaktyviniai Jak-40.

Orlaivis buvo pradėtas kurti 1946 m., kaip tolimesnė, talpesnė Il-12 evoliucija, galinti užtikrinti saugų skrydį ir kilimą neveikiant vienam varikliui. Orlaivis gavo naujus sparnus, kitokią uodegą, iulgesnį fiuzeliažą. Greitis padidėjo apie 30 km/h. Eksploatacijos metu Il-14 užsirekomendavo kaip patikimas, saugus, ekonomiškas, paprastas valdyti ir aptarnauti, galintis tūpti ir kilti nedideliuose, gruntiniuose kilimo ir tūpimo takuose lėktuvas.

Bazinio modelio pagrindu buvo sukurta įvairių civilinių ir karinių modifikacijų: padidinto komforto (Il-14S, Il-14PS, Il-14SI, Il-14SO), krovininis (iki 3500 kg) Il-14G, transportinis (Il-14Т), transportinis desanto (Il-14-ZOD), aerofotografijos (Il-14FK ir Il-14FM).

Lėktuvo serijinę gamybą leidžiantis SSRS Ministrų tarybos sprendimas (Nr. 947–407сс) buvo priimtas 1953 m. balandžio 1 d.[1] Gamyba Taškente buvo pradėta tų pačių metų rudenį.[2] 1954 m. techninė dokumentacija buvo perduota Čekoslovakijai, kiek vėliau – VDR.[3]

Viso buvo pagaminti 1348 vnt. visų modifikacijų Il-14. Orlaiviai gaminti 1954–1958 m. SSRS aviacijos ganyklose Taškente (gamykla Nr. 84), Maskvoje (Gamykla Nr. 240), taip pat Čekoslovakijos įmonėje „Avia“ (pavadinimas Avia-14) ir Rytų Vokietijos įmonėje „Elbe Flugzeugwerke“ (Drezdenas). Licencinę Il-14 kopiją buvo ketinama pradėti gaminti ir Kinijoje, pavadinimu Harbin Y-6, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti, dėl pradėtos modernesnio orlaivio Harbin Y-7 gamybos.

Viso apie 500 šio modelio orlaivių buvo eksportuoti į užsienį.

Eksploatacijos metu buvo didinamas lėktuvo resursas: 1957 m. jis sudarė 3 000 skrydžio valandų, 1961 m. jis buvo padidintas iki 5 000 val., 1962 m. – iki 10 000 val., 1963 m. – iki 15 000 val., 1966 m. – iki 25000 val., 1969 m. – iki 30 000 val., 1972 m. – iki 35 000 val.

Gamybos statistika:

Il-14 modifikacijų gamyba
Il-14 Il-14P 1l-14T Il-14FK Viso
1954 m 1955 m 1956 m 1956 m 1957 m 1958 m 1956 m 1957 m 1958 m 1957 m 1958 m
Gamykla Nr. 84 (Taškentas) 28 52 115 117 1 10 26 29 1065
Gamykla Nr. 240 (Maskva) 249 114 2 23 205 63 25 6
Avia 203
Elbe Flugzeugwerke 80

Eksploatacija

redaguoti
 
1958 m. SSRS pašto ženklas, kuriame vaizduojamas Il-14

Pirmas Il-14 skrydis įvyko 1950 m. liepos 13 d. 1952 m. prasidėjo lėktuvo bandymai įvairiomis meteorologinėmis sąlygomis. Reguliariai keleivius skraidinti šiuo lėktuvu pradėta 1954 m. lapkričio 30 d. Iki 1960-ųjų Il-14 buvo pagrindiniu Aeroflot lėktuvu magistraliniuose vidaus ir tarptautiniuose maršrutuose. Pradėjus naudoti dujų turbininiais varikliais varomus An-24 bei reaktyvinius Jak-40, Il-14 plačiai naudotas SSRS vidinėse linijose, ypač Tolimojoje šiaurėje, Sibire. Keleivinius Il-14 naudojo Bulgarija, Čekoslovakija, Kuba, VDR, Jugoslavija, Lenkija, Vengrija, Mongolija, Šiaurės Korėja, Jemenas; karinius – Albanija, Alžyras, Afganistanas, VDR, Egiptas, Indija, Irakas, Kinija, Šiaurės Korėja, Kuba, Lenkija, Sirija, Čekoslovakija ir Bulgarija.

Lėktuvas baigtas eksploatuoti 2005 m.

2020 m. duomenimis, pasaulyje buvo likę trys skrydžiams tinkami visų modifikacijų Il-14.[4][5]

Lėktuvo techniniai duomenys

redaguoti
 
Il-14 pilotų kabina
 
Il-14 keleivių salonas
  • Ilgis: 21,31 m
  • Sparnų mojis: 31,7 m
  • Sparnų plotas: 99,7 m2
  • Sparnų aerodinaminis profilis: TsAGI SR-5[6]
  • Aukštis (ties uodega): 7,8 m
  • Greitis:
    • maksimalus: 430 km/h
    • kreiserinis: 345 km/h
  • Skrydžio nuotolis: 1250 km

Papildoma informacija

redaguoti

Nuorodos

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. Таликов Н. Д. Три четверти века «ильюшинского» неба… – М.: Вестник Воздушного Флота, 2008. – С. 140
  2. Таликов Н. Д. Три четверти века «ильюшинского» неба… – М.: Вестник Воздушного Флота, 2008. – С. 136
  3. Таликов Н. Д. Три четверти века «ильюшинского» неба… – М.: Вестник Воздушного Флота, 2008. – С. 145
  4. «Советский Союз» в опасности – одним летающим Ил-14 может стать меньше.
  5. Первый полёт Ил-14 «Пингвин».
  6. Lednicer, David. „The Incomplete Guide to Airfoil Usage“. m-selig.ae.illinois.edu
  7. Iljušin Il-14/Avia 14, letadlanaplatne.cz