Ilguvos valsčius
55°04′š. pl. 23°19′r. ilg. / 55.06°š. pl. 23.32°r. ilg.
| Ilguvos valsčius | |
|---|---|
| Laikotarpis: 1919 – 1931 | |
  | |
| Apytikrė valsčiaus vieta dabartinės Lietuvos žemėlapyje | |
| Adm. centras: | Ilguva |
 Lietuva
| |
| Šakių apskritis (1919, 1931) | |
Ilguvos valsčius – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinėje vidurio vakarų Lietuvos teritorijoje, kairiajame Nemuno krante. Centras – Ilguva.
Istorija redaguoti
Valsčius gyvavo trumpai, iškart po I pasaulinio karo. Jis minimas 1919 m. Lietuvos apskričių sienų ir centrų įstatyme,[1] bet jau 1923 m. Ilguva priklausė Paežerėlių valsčiui. Atkurtas 1931 m. gegužės 22 d. iš Paežerėlių valsčiaus 58 vietovių ir Plokščių valsčiaus 28 vietovių.[2] Galutinai panaikintas iki II pasaulinio karo.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ LR apskričių sienų ir jų centrų įstatymas (pasirašė prezidentas, ministras pirmininkas ir ministrų kabineto reikalų vedėjas). Kaunas. // „Vyriausybės žinios“, 1919-07-26, nr. 9, psl. 7.
- ↑ Ilguvos valsčius. Lietuviškoji enciklopedija, X t. Vilnius: „Spaudos Fondas“, bendradarbiaujant su Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1941-1944. T. 10: Höfer–Ilirizmas: I-VII sąs., 886 psl.